Bene geriausiai nužudo programuotojų motyvaciją tai, kad užduočių formuluotė keičiasi N kartų per projekto vykdymą, užduotys pateikiamos neaiškiai bei užsakovų ar vadovybės norai ir poreikiai keičiasi vos ne nuo nuotaikos. Tada gaunasi:
1. Programuotojui reikia dažnai perdarinėti funkcijas, kartais nuo nulio
Kartais užsakovams atrodo, kad jų pageidavimai atrodo lengvai padaromi, nes programuotojai yra savo srities profesionalai. Tačiau kaip rodo mano asmeninė praktika, dauguma tokių pageidavimų yra pavojingi tuo, kad jeigu net juos ir įgyvendini, tada pasipila dar kažkokios smulkmenos, dėl kurių po to tenka perrašyti visas procedūras ar funkcijas nuo pat pradžių. O tai užknisa. O jei neperrašyti, tada programuotojas tokiu atveju dažnai pats nebesusigaudo savo kode, nes pradžioj rašyta vienaip, po to kitaip, po to dar kitaip, ir gaunasi jovalas.
2. Programuotojas nemato šviesos tunelio gale
Čia gaunasi kaip legenda apie tą žmogų, kuris vis bando įstumti akmenį į kalną, bet jam vis nesigauna ir nesigauna, ir jis vis pradeda nuo pradžių. Taip ir čia – programuotojas vykdo užduotį, tikėdamasis ją užbaigti per N dienų ir jau pasąmonėje planuodamas darbus į priekį (o jų visada yra). Tačiau staiga užduotis pasikeičia, ir dabar jai jau reikia skirti (N + K) dienų, o jei daugiau pageidavimų – tai (N + K + M) dienų. Ir kas įdomiausia, programuotojas nemato, kada tas pageidavimų koncertas baigsis, ir ar nebus taip, kad dienų skaičius bus (N + K + M + A + B + C + … + Z). O vadovybė galiausiai kaltina programuotoją, kad jis niekaip nesugeba užbaigti paprasto darbo: „Juk tu buvai jau padaręs, ten reikėjo tik porą smulkmenų pakeisti“. Tada žmogus dažnai pradeda nervuotis, skuba užbaigti darbą, pridaro krūvą klaidų, tada gaišta laiką jas taisydamas, ir… pasaka be galo.
Programuotojai – laisvi menininkai
Daug kas žiūri į šios profesijos žmones kaip į techninius specialistus, kuriems duok užduotį, pasodinkite prieš kompiuterį, ir jie padarys viską pagal jūsų poreikius. Be abejo, yra ir tokių, tačiau bendrai paėmus, programavimas yra KŪRYBA. Ne su teptuku ir ne su gitara rankose, bet vis tiek tai yra savotiškas menas. O menininkams labai nepatinka, kai juos stato į rėmus, kai stovi už peties ir trukdo kūrybos procesui, trumpai tariant – kai neduoda laisvės. Kad ir man asmeniškai daug labiau patinka kurti savo projektėlius, tokiua kaip Kinoteka, negu sėdėti ofise ir bandyti realizuoti tai, ko reikia kažkokiam „dėdei“, kuris net pats tiksliai nežino, kam jam to reikia, nes jam nurodymus duoda „aukštesni dėdės”.
Šiuo atveju pakankamai garsus yra Google kompanijos sprendimas: jų darbuotojai turi teisę 20 procentų savo darbo laiko skirti savo asmeninėms idėjoms ir projektams. Ir vykdomi tokių projektų konkursai bei apdovanojimai. Tokiu būdu buvo sukurtas ne vienas projektas, kuris vėliau tapo žinomu kaip „Google kažkas“. Toks darbo grafikas yra beveik kiekvieno programuotojo svajonė. Ne, tai nereiškia, kad per tuos 20 procentų jis naršys po Facebook ar žais pokerį (nors yra nemažai ir tokių), tiesiog suteikiama kūrybinė laisvė ir galimybė realizuoti save, savo idėjas ir įdomius sumanymus. Taip sakant, duokite programuotojui „atramos tašką“, ir jis gali neatpažįstamai sužibėti.
Vietoj išvadų
Iš esmės, yra daug būdų motyvuoti darbuotojus, apie tai yra parašytos storos knygos ir skaitomos paskaitos, ir daugelyje faktorių programuotojai nėra kažkuo išskirtini iš tos bendros minios ofiso darbuotojų. Tačiau atkreipus dėmesį į kai kurias jų darbo specifikos detales ir laiku jas panaudojus, galima padaryti programuotoją laimingesnį, o tada jis jums atsidėkos savo darbštumu ir atitinkamai geresniais darbo rezultatais.
O kas jus asmeniškai motyvuoja darbui? Nebūtinai programavimo profesijoje, šiaip įdomi įvairių specialistų nuomonė.
Šaltinis: skaitykit.lt