2010 m. JAV atliktas „Delloite“ tyrimas parodė, kad ekonominis nuosmukis stipriai atsiliepė įvairių įmonių vidinei komunikacijai. Didžioji dalis apklaustų įmonių darbuotojų ir darbdavių pripažino, kad, prasidėjus krizei, krito pasitikėjimas vieni kitais darbe. Tiek darbdaviai, tiek darbuotojai sutiko, kad gerinant tarpusavio ryšius, gali pasitarnauti socialiniai tinklai. Tam pritarė 49 proc. įmonių vadovų ir 34 proc. darbuotojų.

32 proc. respondentų teigė nesinaudojantys socialiniais tinklais darbe iš baimės, kad tai gali neigiamai paveikti jų karjerą ir net 62 proc. jų pasisakė nepageidaujantys į draugus socialiniuose tinkluose kviestis savo vadovų. 40 proc. apklaustų kompanijų vadovų pripažino darbo metu netgi draudžiantys savo darbuotojams naudotis „Facebook“, „Twitter“ ir kitais socialiniais tinklais.

Jei ne tinklai, tai daugiau kavos ar cigarečių

Lietuvoje, anot reklamos agentūros „Publicum Media“ interaktyvių sprendimų skyriaus projektų direktorius Dainiaus Blyno, socialiniais tinklais darbe sąmoningai naudojasi gal tik apie 5 proc. kompanijų.

„Tačiau gali būti, kad įmonių vadovams net nežinant darbuotojai dažnai naudojasi šiais tinklais ir iš to įmonė gauna teigiamų rezultatų“, - pastebėjo pašnekovas.

Anot jo, sprendimas leisti ar neleisti darbuotojams naudotis socialiniais tinklais darbe priklauso ir nuo atliekamo darbo pobūdžio, tačiau apskritai draudimai dažnai nieko neišsprendžia.

„Aš dirbu tokioje vietoje, kur mes parduodame idėjas, mūsų darbo rezultatai priklauso nuo kūrybiškumo. Jeigu tu žmonėms draudi, vadinasi į juos žiūri ne kaip asmenybes, o mėgini paversti mechaniniais sraigteliais“, - svarstė  D. Blynas.

„Jeigu žmogus dirba skambučių centre ir jo darbo produktyvumas priklauso nuo atsilieptų skambučių, tai gal šiuo atveju ir vertėtų drausti. Tačiau jeigu žmogaus darbas yra prie kompiuterio, net jeigu tu ir uždrausi naudotis socialiniais tinklais, tai nereiškia, kad žmogus nežiūrės pro langą, negers daugiau kavos ar dažniau nerūkys ir t.t. Žmogaus tokiais draudimais nesukontroliuosi“.

Jam pritarė Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūros vadovas Aris Meškauskas.

„Draudimas nėra geriausias kelias, uždraustas vaisius visada saldžiausias, - juokavo jis. - Jei darbuotojas neturi pakankamai užimtumo ir laiką leidžia internete, tuomet tai jau ne socialinių tinklų reikalas. Nežinau, ar su tokia problema susiduria darbų vykdytojas statybų aikštelėje, tačiau sutinku, kad vadybininkams tai puikiai prieinama galimybė“, - pripažino jis.

Kieno žaidimas, to ir taisyklės

Darbuotojui suteikus leidimą darbo metu naršyti socialiniuose tinkluose, natūralu, kad gali kilti įtarimas, kada jis bendrauja su kolegomis, keičiasi informacija, o kada tvarko savo asmeninius reikalus.

A. Meškauskas juokavo, kad išeitys gali būti dvi: galima visą dieną stovėti už nugaros ir kontroliuoti, o galima tiesiog pasitikėti darbuotoju ir kliautis jo darbo rezultatais.

„Jei yra dialogas tarp darbuotojo ir vadovo, tuomet nesudėtinga abiems prieiti vienodos išvados. Yra daug priemonių darbuotojų stebėjimui, jei vis tik manote, kad stebėjimas yra jūsų pasirinkimas. Vertinkite darbuotojo rezultatą. Jei jis teigiamas ir atitinka jūsų lūkesčius, tuomet nematau problemos. Jei norite vertinti procesą, tuomet sukurkite proceso standartą ir vertinkite. Kieno žaidimas - to ir taisyklės“, - patarė elektroninio verslo ir inovacijų specialistas.

Svarbu nesivaikyti trumpalaikio rezultato

D. Blynas svarstė, kad ir kokia būtų įmonė, ji savo klientus gali pasiekti per socialinius tinklus. Tuo pat metu šie tinklai gali būti naudingi ir tarpusavio ryšiams tarp pačių įmonės darbuotojų užmegzti.

„Įmonės darbuotojai, naudodamiesi „Facebook“, gali labiau vieni su kitais susidraugauti, tokiu būdu  kuriama komanda, o tada žmonės geriau dirba“, - sakė „Publicum Media“ projektų vadovas.

Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūros direktorius A. Meškauskas atkreipė dėmesį, kad socialiniai tinklai gali būti tinkami visur, kur įmonės vadovai mato prasmę juos naudoti.

„Šiuo metu daugiau projektų, susijusių su pramogom ir laisvalaikiu. Juk lengviausia mokytis žaidžiant. Jei turite kokybišką prekę, ar paslaugą, tuomet apie tai pranešti verta kuo didesnei auditorijai. O socialiniuose tinkluose ir yra ta auditorija, kurios jums reikia. Tačiau verta nepamiršti, kad žmogus pats apsispręs domėtis, ar nesidomėti. Jei gudrausite ir naudositės tik naivuoliais ir lengvatikiais, tai galbūt ir duos trumpalaikį efektą, tačiau nebus jokio lojalumo ir ilgalaikio bendravimo perspektyvų“, - tvirtino pašnekovas.

Kiek pasvarstęs, kur vis gi tokie tinklai netiktų, A. Meškauskas juokavo niekaip neįsivaizduojantis karstus pardavinėjančios kompanijos komunikacijos socialiniame tinkle.

„Šiandien gan keistokai turėtų skambėti komunikacinės žinutės kompanijos, pardavinėjančios karstus, tačiau neatmetu tokios galimybės, nes viskas priklausys nuo visuomenės raidos“, - tvirtino pašnekovas.

Vadovus į draugus priimti ir verta, ir ne

Ar verta į socialinių tinklų draugystes kviesti savo vadovus, anot D. Blyno, priklauso nuo atskiro žmogaus. „Dalis žmonių naudoja socialinius tinklus per daug neatsiskleisdami, praneša juose kokias knygas skaito, ar kur nuvažiavo. Jeigu ten nerašai apie šeimą, savo anytą ar draugus, tada manau, kad visi vadovai gali būti draugais.  Bet dalis žmonių, ypač paaugliai, rašo labai asmeninius dalykus apie save, sprendžia asmenines dramas ir t.t. Tokiu atveju su vadovais draugauti tikrai nėra gerai“, - svarstė jis.

Anot A. Meškausko, darbas ir asmeninis gyvenimas turi turėti ribą, nors nemažai žmonių darbą ir asmeninį gyvenimą priversti, ar patys pasirenka, apjungti.

„Turi atsirasti elektroninės savisaugos jausmas. Jis atsiras tada, kai pradės žmonės domėtis, kur keliauja jų asmeniniai duomenys, tam dar trūksta švietimo “, - sakė pašnekovas.

„Žinoma, neprivaloma visų priimti ir kviesti į draugus. Keistas bus tas vadovas, kuris susirūpinęs teirausis darbuotojo, kodėl pastarasis jo nepriima į draugus. Jei nebendraujate gyvai, tai ir virtualiai nebus apie ką kalbėti. Tačiau, jei esate privertas užsiimti tokia „diplomatija“, tuomet galima grupuoti kontaktus ir vienoms grupėms informaciją publikuoti, kitoms ne“, - patarė A. Meškauskas.