Kai 1980 metais buvo sukurtas kompaktinių diskų (CD) garso įrašų standartas, ne visi atkreipė dėmesį į vieną įdomų faktą: jame tilpo 74 minutės garso įrašo. Ne 60 minučių, ne 80 minučių, o būtent 74-ios.

Dėl to kaltas vienas neprigirdintis vyras ir jo sukurta viena geriausių muzikinių kompozicijų pasaulyje – Ludwigo van Beethoveno 9-oji simfonija, dar vadinama „Džiaugsmo“ ar „Epinė“. Tai buvo paskutinė šio kompozitoriaus sukurta simfonija, pradėta 1818 metais ir baigta 1824-aisiais.

Dėl kompaktinių diskų garso įrašų standarto tuometinės technologijų milžinės „Sony“ ir „Philips“ derėjosi dar 1979 metais, rašo Gizmodo.com. „Philips“ norėjo 11,5 cm įstrižainės disko, o „Sony“ – 10 cm įstrižainės. Abiem atvejais į juos būtų tilpę bet kokių vinilinių plokštelių įrašai, kadangi į 10 cm įstrižainės diską tilptų 60 minučių 16 bitų 44,056 Hz dažnio stereo įrašo.

Bet to neužteko. Taip manė Norio Ohga – operos dainininko amato mokęsis vyras, kuris paklausęs „Sony“ kasetinių įrašų, kompanijai nusiuntė kritišką laišką dėl jų garso kokybės ir gavo darbo pasiūlymą. Kompanijoje jis tapo tokiu įtakingu, kad 1982 metais tapo jos prezidentu.

Tačiau kuriant kompaktinius diskus jis tik stebėjo šį projektą. Vyras pareikalavo, kad į vieną CD turėtų tilpti visa 9-oji simfonija.

Ilgiausia (ir lėčiausia) šios simfonijos versija, sugrota 1951 metais, truko 74 minutes. Nei į 10 cm, nei į 11,5 cm įstrižainės CD tokios trukmės garso įrašas netilptų. Todėl nuspręsta, jog CD įstrižainė turi būti 12 cm – tam, kad tilptų 74 minutės.

Bent jau taip kalba žmonės. Kiti sako, kad 12 cm buvo neutralus dydis – nei toks, kokį siūlė „Sony“, nei toks, kokį siūlė „Philips“.

Jei tiksliau, į standartinį CD telpa 74 min. 33 s trukmės garso įrašas. Vienai sekundei įrašyti reikia 1,5 mln. bitų, kuriuos atstoja miniatiūriniai taškeliai. Kompaktiniame diske visi šie taškeliai yra „sudedami“ į 5,38 km ilgio spiralę, kuri klausantis garso įrašo yra skanuojama vidutiniu ėjimo greičiu, 4,27 km per valandą.