Niekada nesužinosime, kokios žinios prarastos per didžiausią istorijoje kultūros vandalizmo aktą – Aleksandrijos bibliotekos sunaikinimą.

48 m. pr. Kr. Julijus Cezaris, kaip manoma, įsakė padegti jam priklausančius laivus, taip sukeldamas gaisrą, sunaikinusį miesto prieplaukas ir didžiausią senovės pasaulio biblioteką.

Mokslininkai iki šiol gedi dėl šios tragedijos ir svarsto, kokia literatūra prarasta visiems laikams ir kokios mokslo ar filosofijos žinios buvo slepiamos nuo žmonijos ir atrastos tik po amžių ar tūkstantmečių.

Tačiau ir šiomis dienomis bet kokiai pasaulio bibliotekai, muziejui ar galerijai pavojų kelia elementariausi priešai: ugnis, cunamis, žemės drebėjimas ar paprasčiausia vagystė. Po JAV invazijos į Iraką, iš šalies muziejų ir bibliotekų, skaičiuojama, dingo 1 mln. knygų, 10 mln. dokumentų ir 14 tūkst. archeologinių artefaktų.

Tačiau antrajame XXI amžiaus dešimtmetyje Europos valstybės ir kitos šalys imasi didžiulių pastangų skaitmeninti kultūrinį paveldą, taip siekiant užtikrinti, kad tokia tragedija daugiau niekada nepasikartos, tačiau taip pat atveriant naujus kelius moksliniams tyrimams, sudarant galimybę tarp meno, literatūros ir mokslo kūrinių naršyti taip pat lengvai, kaip internete, rašo interneto portalas „EUobserver“.

Tokios pastangos reikalauja daugybės darbo bei finansinių resursų, tad šis reikalas tampa smarkiai politizuotas, o literatūrinių recenzijų ir akademinių žurnalų puslapiuose vyksta diskusijos apie galimybes uždirbti iš intelektualinio žmonijos palikimo.

„Google Book“ nuo 2004 metų suskaitmemino maždaug 15 mln. iš 130 mln. unikalių pasaulio knygų, tačiau knygos istorijas Robertas Darntonasdejuoja dėl to, ką jis vadina „žinių privatizacija“. Tuo metu „Google“ pabrėžia, kaip jie verčiasi per galvą, siekdami sukurti nemokamą prieigą visuomenei.

Pirmadienį į šias diskusijas įsitraukė ir Europos Sąjunga (ES). Europos Komisijos „Išminčių komitetas“ tvirtina, kad šis procesas yra tokio didelio masto ir kainos, kad krizės metu lėšų neturinčios bibliotekos, muziejai ir galerijos neturi kitos galimybės, kaip tik prašyti už tai sumokėti privatųjį sektorių.

Vis dėlto, visiškas ir laisvas priėjimas prie suskaitmenintų artefaktų nėra derybų objektas, nepaisant to, kas atlieka skaitmeninimą, tam skirtoje ataskaitoje teigė komiteto narys, reklamos įmonės „Publicis“ pirmininkas Maurice`as Levy, Vokietijos nacionalinės bibliotekos generalinė direktorė Elisabeth Niggemann ir Belgijos prancūzų kalbos ir literatūros karališkosios akademijos sekretorius Jacque de Deckeris.

Išminčių komitetas paskaičiavo, kad bibliotekose, muziejuose ir nacionaliniuose archyvuose saugomų Europos kultūros ir civilizacijos turtų skaitmeminimui reikės „gigantiškos“ 100 mlrd. eurų sumos.

Tačiau palyginimui jie konstatavo, kad Europai kuriant naikintuvus „Joint Strike Fighter“ vien tyrimai, nekalbant apie gamybą, kainuos maždaug 40 mlrd. eurų.

„ES šalys narės turi žymiai padidinti investicijas į skaitmeninimą“, – teigiama ataskaitoje, kurioje raginama viešosios srities darbus Europoje suskaitmeninti iki 2016 metų ir patalpinti juos Europos skaitmeninėje bibliotekoje „Europeana“.

Tuo pačiu metu pripažįstama, kad sunku surasti argumentų, kodėl reikėtų suskaitmeninti poemą „Beovulfas“ ar Dovydo statulą, kai dėl griežtų taupymo programų rėžiamos lėšos pensijoms, sveikatos sistemai ir kitoms sritims.

„Privačių lėšų kultūros turtų skaitmeninimui pritraukimas tampa vis aktualesnis, susiduriant su dabartiniu ekonomikos nuosmukiu ir augančiu spaudimu šalių biudžetams“, – teigiama ataskaitoje.

Privatiems dalyviams atsinešant „lėšas, technologiją ir patirtį“, pagrindiniu klausimu tampa ne tai, ar viešosios ir privačios srities bendradarbiavimas skaitmeninimo srityje turėtų būti skatinamas, tačiau „kaip ir kokiomis sąlygomis tai turėtų vykti“. Privačių partnerių įsitraukimas turėtų būti skatinamas, pažymi komitetas, ir priduria, kad tai neturėtų tapti valstybinio finansavimo pakaitalu, rašo „EUobserver“.

„Tinkamo balanso viešosios ir privačios srities partnerystėje radimas yra derybų tarp kultūros institucijų ir privačių partnerių klausimas“, – pataria išminčiai, pažymėdami, bibliotekos ir archyvai „dažnai pradeda bendradarbiauti su komercinėmis įmonėmis tam nepasiruošę“.

Ataskaitoje pažymima, kad valstybinių institucijų ir privačių skaitmenintojų susitarimai turėtų būti vieši – „Google“ iki šiol nerodė noro atskleisi skaitmeninimo proceso detalių ir tam skiriamų pinigų sumų.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad maksimalus laikotarpis, kuomet privatūs partneriai pirmenybės teise galėtų naudotis suskaitmeninta medžiaga, turėtų būti apribotas iki 7 metų. Susitarimuose su „Google“ šis laikotarpis svyruoja nuo 15 iki 25 metų.

Išminčiai pabrėžė, kad šiuo metu skaitmeninant susiduriama su „metaduomenų“ problemomis – prie objekto esančia informacija, apibūdinančia autorių, kurinio kilmės vietą ir laiką. Mokslininkai ypač nerimauja dėl tokių klaidų. Pavyzdžiui, paieškos rezultatai rodo, kad egzistuoja 325 Woody Alleno knygos, išleistos iki 1812 metų. Ir tokių pavyzdžių ne vienas.

Pastebima, kad nepakankamai dėmesio iki šiol skirta audiovizualinės medžiagos skaitmeninimui – laikraščiams, periodiniams leidiniams ir muziejų objektams, tokiems kaip skulptūros ar keramikos dirbiniai.  

Ataskaitoje priduriame, kad reikia kaip įmanoma greičiau išspręsti kūrinių-našlaičių likimą. Šie kūriniai ginami autorinių teisių, tačiau su šių teisių turėtojais neįmanoma susisiekti.