Vaizdo stebėjimo kamerų sistema Vilniuje savivaldybės iniciatyva pradėta diegti daugiau nei prieš dešimtmetį, t. y. 2000 m., įgyvendinant akciją „Saugus miestas“. Šiandien ši sistema išsiplėtė: šiuo metu Vilniuje veikia 112 savivaldybės įdiegtų vaizdo stebėjimo kamerų, o tinklo plėtrą numatoma tęsti bent iki 2016 m. Kaune šiuo metu veikia daugiau nei 40, o Klaipėdoje – apie 70 vaizdo stebėjimo kamerų, rašoma pranešime spaudai.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) atkreipia dėmesį, kad tai tik savivaldybių įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų, transliuojančių vaizdą į policijos komisariatus, skaičiai. Į juos nepatenka privačių asmenų įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Tuo tarpu Asmens duomenų valdytojų valstybės registre nurodyti 233 asmens duomenų valdytojai, vykdantys vaizdo stebėjimą, akivaizdžiai neatspindi realiai vykdomo vaizdo stebėjimo masto – daugelis vaizdo stebėjimo vykdytojų nėra linkę apie tai oficialiai pranešti.

ŽTSI pastebi, kad tinkamai naudojamos vaizdo stebėjimo kameros gali būti naudinga priemonė kovojant su teisės pažeidimais. Tačiau nekontroliuojamas vaizdo stebėjimo kamerų tinklo plėtimas ir nepakankamas ar netinkamas šios srities reguliavimas kelia grėsmę asmens privataus gyvenimo neliečiamumui.

Rašoma, kad nors nuo 2005 m. teisiniame reglamentavime atsirado esminių pasikeitimų – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtrauktas vaizdo stebėjimui skirtas skirsnis, o vaizdo stebėjimas Įstatyme numatytas tik kaip ultima ratio, t. y. priemonė, taikytina tik tais atvejais, kai nurodytų tikslų negalima pasiekti kitomis, mažiau duomenų subjekto teises varžančiomis, priemonėmis, tačiau praktikoje kyla eilė problemų, o Įstatymas neretai pažeidžiamas.

Pavyzdžiui, nurodyta, kad prieš diegdamas vaizdo stebėjimo kameras duomenų valdytojas turi pareigą nurodyti, kokių konkrečių tikslų siekiama vykdant vaizdo stebėjimą, įrodyti, kad vaizdo stebėjimas yra tinkama priemonė iškeltiems tikslams pasiekti, bei kad šių tikslų negalima pasiekti jokiomis kitomis, mažiau žmogaus teises varžančiomis, priemonėmis. Tačiau Įstatymas neįtvirtina, kokiais konkrečiai atvejais vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas yra proporcinga ir pateisinama priemonė; nėra detalizuojama informavimo apie tam tikroje teritorijoje vykdomą vaizdo stebėjimą tvarka ar priemonės.

Tai galėtų būti reglamentuota vaizdo stebėjimo praktikos vadove, kurį turėtų parengti Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, iliustratyviais pavyzdžiais bei atsakymais į dažniausiai iškylančius klausimus išaiškindama vaizdo stebėjimo sistemų įrengimo tvarką. Geras pavyzdys būtų Didžiosios Britanijos Informacijos komisaro biuro parengtas vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo praktikos kodeksas.

ŽTSI sako, kad eilė problemų kyla dėl to, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas įtvirtina pareikštinę vaizdo stebėjimo kamerų diegimo tvarką. Tai reiškia, kad subjektui, nusprendusiam vykdyti vaizdo stebėjimą, užtenka tiesiog iš anksto apie tai informuoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Praktiškai tai reiškia, kad bet kas gali vykdyti vaizdo stebėjimą ir taip pat pats nuspręsti apie šios priemonės tikslingumą, būtinumą ir proporcingumą. Taigi, visiškai pasikliaunama suinteresuoto asmens geranoriškumu. Akivaizdu, kad toks reglamentavimas sudaro galimybes duomenų valdytojams rūpintis tik savo interesais, neužtikrinant adekvačios asmens privatumo apsaugos.

Maža to, Įstatymas nenustato duomenų valdytojui pareigos informuoti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, kai vykdomo vaizdo stebėjimo tvarka bei sąlygos yra keičiamos. Taip pat nenumatyta pareiga informuoti apie naudojamos vaizdo stebėjimo kamerų technines specifikacijas. Atsižvelgiant į tai, jog dabartinės kameros ir programinė įranga suteikia itin plačias technines galimybes, nuo daugkartinio vaizdo priartinimo ir naktinio filmavimo iki veidų atpažinimo, naudojamos technikos specifikacijos ir suteikiamos galimybės turėtų būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama vertinant šios priemonės adekvatumą keliamiems tikslams.

Akivaizdu, kad dabartinis reglamentavimas sudaro prielaidas piktnaudžiauti vaizdo stebėjimu.

Kita problema, pasak ŽTSI, – joks Lietuvos teisės aktas nereglamentuoja atvejų, kai vaizdo stebėjimą vykdo fiziniai asmenys su verslu nesusijusiems tikslams. Viešoje vietoje fizinio asmens vykdomas vaizdo stebėjimas iš esmės yra neribojamas.

Civilinio Kodekso 2.23 straipsnis įtvirtinta fizinio asmens teisę į jo privataus gyvenimo neliečiamumą. Straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „neteisėtas asmens stebėjimas“ yra privataus gyvenimo pažeidimas. Tačiau tai, koks stebėjimas yra laikytinas neteisėtu, nėra detalizuojama. Preziumuojama, jog tai toks stebėjimas, kuris pažeidžia konkrečius teisės aktuose įtvirtintus draudimus. Tačiau pagal dabartines įstatymų nuostatas, fiziniams asmenims, vykdantiems vaizdo stebėjimą, tokių draudimų iš esmės nėra.

Be minėtų teisinio reglamentavimo spragų, pažeidžiamos ir įtvirtintos Įstatymo nuostatos. Itin paplitęs Asmens duomenų apsaugos įstatymo pažeidimas – netinkamas teritorijų, kuriose vykdomas vaizdo stebėjimas, ženklinimas.

Prieš patenkant į patalpas ar teritoriją, kuriose vykdomas vaizdo stebėjimas, asmuo turi būti aiškiai ir tinkamai informuojamas apie vykdomą vaizdo stebėjimą, taip pat turi būti nurodyti duomenų valdytojo juridinio asmens pavadinimas ir kodas, duomenų valdytojo fizinio asmens vardas ir pavardė, jų kontaktinė informacija (adresas arba telefono numeris). Stebimos teritorijos ar patalpų ženklinimas vien vaizdo stebėjimo kameros paveikslėliu ir (ar) užrašu apie vaizdo stebėjimą nėra pakankamas ir neatitinka Įstatymo reikalavimų. Tačiau praktikoje naudojami įvairiausi, neretai nedideli ir neryškūs ženklai, patalpinti sunkiai pastebimose vietose, ir jokios informacijos apie duomenų valdytoją nepateikiama.

Apie išankstinio informavimo taisyklę, panašu, daugelis vaizdo stebėjimą vykdančių asmenų net nėra girdėję. Nors įstatymiškai duomenų subjektas apie vaizdo kamerų naudojimą turi būti informuojamas „prieš patenkant į patalpas ar teritoriją, kurioje vykdomas vaizdo stebėjimas“, tačiau praktiškai galioja post factum taisyklė – informacija apie vykdomą vaizdo stebėjimą pateikiama tik patekus į vaizdo kamerų stebėjimo lauką. Tai ypač populiaru viešojo transporto priemonėse.

ŽTSI priduria, kad be to, jog pažeidžia Įstatymą, toks ženklinimo būdas prieštarauja vienai iš pagrindinių viešai deklaruojamų vaizdo stebėjimo kamerų diegimo priežasčių. Oficialiai dažnai pabrėžiama vaizdo stebėjimo kamerų prevencinė reikšmė kovojant su nusikalstamumu. Tačiau kameros gali veikti prevenciškai ir užkirsti kelią teisės pažeidimams tik tuomet, kai apie jų vykdomą stebėjimą yra iš anksto informuojami potencialūs teisės pažeidėjai.

Kalbant apie vaizdo stebėjimo kamerų veiksmingumą, deja, konkretūs tyrimai, kurių metu būtų nustatytas realus vaizdo stebėjimo kamerų įdiegimo poveikis teisės pažeidimų skaičiaus mažėjimui, Lietuvos Respublikoje nebuvo atlikti. Taip pat neatlikta nė viena vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo kaštų – naudos analizė, kuri nustatytų, ar investuoti į vaizdo kameras apskritai yra tikslinga. Beje, tyrimai, atlikti užsienio valstybėse, rodo, jog vaizdo stebėjimo kamerų poveikis nusikalstamumui yra stipriai pervertinamas.

Šaltinis: