Baigiantis Steve Jobso erai atrodo, kad jo garsioji „Apple“ „1984“ reklama buvo pranašingesnė, nei kas nors tuomet būtų patikėjęs.

Tik Steve'as Jobsas nebuvo kūjį sviedžianti moteris, jis buvo „Didysis Brolis“ — aukštųjų technologijų milžinas, garbinamas išsižiojusių žmonių masių.

Ir kaip Didysis Brolis jis buvo „vaiduokliškas“, keistas, kontrolę mėgstantis fanatikas, labiau aplink save spietęs ne gerbėjus, o minties vergus.

Didieji Broliai mėgsta mus vienyti savimi ir savo įvaizdžiu, jiems patinka, kai viskas atrodo taip, tarsi jiems (ir ne kam kitam) reikėtų dėkoti už visus gerus dalykus. Ne, Steve'as Jobsas neišrado „iPod“. O kas yra „iPhone“, jei ne papildytas „iPod Touch„, o „iPad“ ar tik nėra didelis „iPhone"?

Kaip ir visi tironai, Jobs'as absurdą pavertė rutina. Prieš kelis mėnesius ėjau pro vietinę „Apple“ parduotuvę — žėrinčius rūmus, panašius į dievų prakaito lašą, kuris krisdamas į žemę virsta ledo gabalėliu. Susidūriau su ilga eile žmonių, kuriuos George'as Harrisonas pavadino „Apple“ maldininkais“, mat prekyboje turėjo pasirodyti „iPad 2“.

Tik ne šiandien

Tačiau konformistų būrys rikiavosi dar prieš 24 val., traukdamas sulankstomas kėdes ir šaltkrepšius dėl privilegijos išleisti dienos uždarbį už naują žaisliuką, panašų į jau turėtą (tik mikronu ar dviem storesnį ir vos mikrogramu sunkesnį). „iPad 2“ taip pat turi kameras vaizdo pokalbiams – panašias į esančias „iPhone“, kurį kiekvienas „Apple“ maldininkas jau seniai turėjo.

Kitoje gatvės pusėje esančioje parduotuvėje turėjo pasirodyti tas pats gaminys, už tą pačią kainą ir tuo pačiu metu. Tačiau jokio kulto, jokios karštligės, jokių eilių ten nebuvo. Tiesa ta, kad fanatikai verčiau paaukos 24 val. reklamuodami savo uolumą nei paprasčiausiai nusipirks tą patį daiktą ne „Apple" parduotuvėje.

1984 m. reklamoje „Didysis Brolis“ kalba apie „tyros ideologijos sodą“, kur kiekvienas darbininkas gali sužydėti ir būti saugus nuo bet kokių prieštaringų minčių kenkėjų.„ Koks būtų (jeigu būtų) tikslesnis apibūdinimas vietinei „Apple“ parduotuvei jei ne „tyros ideologijos sodas“? Parduotuvėse Jobso Kultas reikalauja: „Visiškas atsidavimas ir jokio negatyvumo“, - skelbia  naujausio „Wall Street Journal straipsnio antraštė, kuriame taip pat atskleidžiama, kad lyderis reikalauja „intensyvios kontrolės tarp darbuotojų ir klientų bendradarbiavimo, specialistų mokymų scenarijaus bei siūloma apsvarstyti kiekvieną parduotuvės detalę iki nuotraukų ir muzikos kūrinių demonstruojamuose prietaisuose."

„Apple parduotuvių darbuotojai gauna panašiai kaip ir kiti — nuo 9 iki 15 dolerių per valandą — taigi kyla klausimas, kaip „Apple„ pavyksta pritraukti tokį supratingą ir paslaugų personalą, kuris net neįsivaizduoja savęs parduodant kavos aparatus kitoje technikos parduotuvėje? Tiesa ta, kad tie žmonės tiki, jog, puikiai pasirodžius „Apple“ parduotuvėje, tikėtina, kad gausi darbą pagrindiniame korporacijos biure.

S. Jobsas savo pasekėjus ragino „galvoti kitaip“ – sekti nurodymus iš aukščiau. „iPod“ reklamose matyti tas pats džiugesys, tik skirtingų rasių ir kultūrų žmonių, kurie aukština naująjį prietaisą – visi šie garbintojai yra to paties maksimalaus reklaminio amžiaus (apie 22.4 m.). Ar „Logan's Run“ buvo toks pat pranašiškas, kaip „iPod reklama? Tikrai ne. Tame filme tavęs nepašalina, kol nesulaukei 30 metų.

Tikrasis „Apple motto yra „Do Be Evil“, kuris reiškia, kad Jobsas yra Ponas Burnsas, tik apsivilkęs megztiniu aukštu kaklu. Kalbame apie kompaniją, kuri „iPad“ draudžia naudoti „Adobe Flash“, nes tada „iTunes“ parduotuvėje atsirastų konkurencija.

Tai yra kompanija, kuri neleidžia išimti baterijos iš jūsų „iPod“ ar „iPad“; vietoje to reikia išmesti visą aparatą ir po kelerių metų pirkti naują. Toks iš anksto suplanuotas susidėvėjimas būtų pradžiuginęs šeštojo dešimtmečio automobilių gamintojus, tačiau, kaip tai susiję su Apple stilingu, nauju, futuristiniu įvaizdžiu? Netrukus pasaulyje reikės žiūrėti kur vaikštai, kad neužliptum ant išardyto, toksinių metalų prikimšto Apple įrenginio.

„Apple“ – tai tokia kompanija, kuri, parduodama „iPad“ žurnalų prenumeratas, reikalauja Vito Korleonės 30 proc. padėkos mokesčio ir atsisako leidėjams suteikti svarbią informaciją apie prenumeratorius. Tai tas pats, kaip nusipirkus automobilį, jo gamintojai kiekvieną kartą jums panorėjus jame pasileisti vieną iš savo muzikos diskų, reikalautų užmokesčio. Žinoma, jei automobilių gamintojas iš viso leistų jį groti.

Traukiantis Jobsui „Šventosios Steve'o Bažnyčios“ pasekėjai šnabžda atsiprašymus ir moja ranka į visas padarytas nuodėmes. Tai tik Steve'as, sako jie. Dar negimė toks mirtingasis, kuris galėtų teisti jo sprendimus.

„1984“ reklamoje „Didysis Brolis sakė“: „Mūsų minčių vienybė – galingesnė nei bet kuri žemės armija. Visi esame vieningi, turime vieningą troškimą, vieningą sprendimą, vieningą tikslą“, – tik ar neateis laikas, kai kas nors užsimos kūju prieš šį geranoriško despoto įvaizdį.

Šaltinis: