Išties, kaip dainavo „Vairas“, gimiau nei per anksti, nei per vėlai. Artėja perversmas ir mes tapsime jo liudininkais.

Jei technologijos vystysis tokiais pat tempais, kaip dabar, galbūt jau kitą dešimtmetį sulauksime piršto dydžio atminties laikmenų, kurių viena galės saugoti tiek informacijos, kiek šiuo metu saugo milžiniški serveriai. Duomenų perdavimo greitis bus tūkstančius kartų didesnis, todėl vargu ar pasiekus tokią stadiją dar bus verta kalbėti apie kokius nors draudimus ar ribojimus kopijuoti, klausytis, žiūrėti. Visi galės visur ir visada turėti viską, ko gali prireikti.

Apskritai, ateities kartos stebėsis, kaip mes gyvenome XXI amžiuje. Kaip sudėtinga mums buvo pasiekti įvairų turinį ir kokia galybė draudimų ribojo galimybes skleisti, dalintis informacija.

Šiais žodžiais perfrazavau tinklaraštininko, „Boing Boing“ žurnalisto Cory Doctorow išsakytas mintis pernai metų pabaigoje vykusioje konferencijoje „28th Chaos Communication Congress“. Kalbėdamas apie ribojimus kopijuoti ir dalintis informacija, jis sakė: „Kopijuoti visada bus tik lengviau. Dabar, 2011-aisiais, kopijavimas yra sudėtingiausias, kiek gali būti. Jūsų anūkai per Kalėdas ateis ir prašys: „Seneli, močiute, papasakokite dar kartą, kaip buvo sunku kopijuoti informaciją 2011 metais. Kai negalėjote gauti nago dydžio atminties kortelės, į kurią tilptų visos kada nors įrašytos dainos, visi kada nors sukurti filmai, visi įmanomi žodžiai, visos kada nors nufotografuotos nuotraukos, viskas – ir perkelta taip greit, kad net nepastebėjote. Papasakokite dar kartą apie tai, kaip idiotiškai sunku buvo kopijuoti.“ (visą jo kalbą galite pamatyti čia)

Kodėl egzistuoja tokie draudimai? Nes to nori turinio savininkai. Tačiau kuo daugiau dėmesio jie skirs šiems draudimams ir ribojimams, ir kuo mažiau rūpinsis tuo, ko nori vartotojai, tuo daugiau žmonių nuo jų nusisuks.

Laikmenų mokesčiai ir piratavimo legalizavimas

Anksčiau jau rašiau straipsnį apie tai, kad Europos Parlamentas svarsto galimybę legalizuoti piratavimą internete jį apmokestinant. Kol kas tai tėra viena iš idėjų, kaip būtų galima sumažinti nelegalaus failų platinimo žalą autoriams ir kūrėjams. Belieka pasidžiaugti bent tuo, kad tokios idėjos apskritai yra svarstomos. Nes įvairių organizacijų siekiai kovoti su piratavimu blokuojant prieigą prie svetainių gali privesti prie cenzūros įteisinimo.

Piratavimo legalizavimu dažnas laiko ir neseniai Lietuvos Seimo priimtas bei prezidentės pasirašytas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, kuriomis papildomi mokesčiai užkraunami ant įvairių skaitmeninių atminties laikmenų ir jas turinčių įrenginių.

Ateities kartos stebėsis, kaip mes gyvenome XXI amžiuje. Kaip sudėtinga mums buvo pasiekti įvairų turinį ir kokia galybė draudimų ribojo galimybes skleisti, dalintis informacija.

Norėdamas įnešti aiškumo dar kartą priminsiu: mokesčiai (arba, kaip sako įstatymą „prastūmę“ autorių teisių gynėjai, „kompensacinis atlygis autoriams“) renkami tik už tai, kad vartotojams suteikiama galimybė pasidaryti legaliai įsigyto kūrinio kopiją asmeninėms reikmėms. Taigi platinti net legaliai įsigytų kūrinių internete ir toliau nėra leidžiama, kadangi paskleistos kopijos nebus skirtos „asmeninėms reikmėms“. Teisininkai aiškina, kad asmeninės kopijos negalima atiduoti (ar paskolinti) net draugui, nes tai jau nebus jūsų „asmeninė reikmė“. Teoriškai ją galima paskolinti nebent šeimos nariui, tiesa, kas ta „šeima“ parlamentarai taip pat vis dar nėra galutinai sutarę.

Taigi įstatymas nesuteikia jokių naujų teisių, nei buvo iki šiol, o tik papildo apmokestinamų laikmenų (ir jas turinčių įrenginių) sąrašą.

Dėl to blogiausioje situacijoje atsiduria technika prekiaujančios kompanijos ir vartotojai (mat verslas ir valdžios įstaigos, perkančios įrangą ne asmeninio kopijavimo tikslais, primokėtus pinigus gali atsiimti). Prognozuojama, kad dėl to brangs skaitmeninė įranga, taigi, veikiausiai, vis daugiau žmonių ją norės pirkti iš užsienio elektroninių parduotuvių, kuriose jau dabar dauguma produktų yra parduodami pigiau.

Apskritai, mano manymu, įstatymo pataisos yra ydingos. Visų pirma, dėl to, kad jos buvo priimtos „apeinant“ Vyriausybę. Juk būtent ji turėtų spręsti, kokie ir kokio dydžio mokesčiai kam turėtų būti taikomi. Tiems, kas ginčija, neva tai nėra mokestis, trumpas klausimas: kuo ši rinkliava skiriasi nuo mokesčių, išskyrus tai, kad pinigai patenka ne į valstybės biudžetą, o į Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) kišenę? Man jis yra analogiškas akcizams (už degalus, alkoholį, rūkalus ir kt.) – moka visi, perkantys tam tikras prekes.

Antra, pataisos buvo priimtos remiantis abejotinos vertės tyrimu, atliktu praėjusių metų pradžioje. Šį tyrimą ir jo rezultatus rasite AGATA svetainėje (žr. „Tyrimas“).

Jo rezultatus galima apibendrinti taip: daugiau nei du trečdaliai apklaustųjų nurodė nekopijavę nei ne paties sukurtų garso, nei vaizdo įrašų. Iš tų, kurie kopijavo vaizdo ar garso įrašus, vos 17 proc. (mažiau nei 6 proc. nuo bendros imties) kopijavo iš pirktų įrašų, apie 10 proc. (maždaug 3 proc. nuo visos imties) – iš televizijos transliacijų.

Įstatymus pažeidžia net sąžiningiausi

Tyrimo apibendrinime nurodoma, kad net 40 proc. žmonių kūrinius atgamino kompiuterių kietuosiuose diskuose, o 25 proc. atgaminimui naudojo USB raktą, atminties korteles, mobiliuosius telefonus. Skaičiai nėra įspūdingi, bet pateiksiu paprastą pavyzdį, kaip dauguma šių įrenginių gali dalyvauti kopijavimo procese norint persikelti vos vieną dainą.

Kadangi Lietuvoje įsigyti užsienietiškos muzikos skaitmeniniu formatu yra nepaprastai sunku, tenka keliauti į muzikos parduotuvę ir ieškoti reikiamo kompaktinio disko. Norėdamas vieną dainą naudoti savo mobiliajame telefone kaip skambučio melodiją, turėčiau persikelti įrašą į kompiuterį (pirma laikmena – kompiuterio kietasis diskas). Tarkime, mano telefonas nepalaiko „Wi-Fi“ ar „Bluetooth“ ryšio, todėl failus į jį perkelti galiu tik naudodamas atminties kortelę (tai jau antra laikmena). Ir, galiausiai, įdėdamas kortelę dainą perkeliu į telefono atmintį (trečiąją laikmeną).

Dar vienas pavyzdys: gavau išbandyti vienos kompanijos išmanųjį televizorių, kuris filmus gali paleisti įdėjus USB. Ką darau, kad pažiūrėčiau kokį nors filmą? Dedu DVD į kompiuterį, perrašau filmą skaitmeniniu formatu, keliu į USB ir jį jungiu prie televizoriaus.

Tokių scenarijų galima įvardinti dar daugybę.

Įdomiausia tai, kad atlikdamas anksčiau minėtus veiksmus aš net kelis kartus pažeisčiau įstatymus, nors tenoriu panaudoti legaliai įsigytą kūrinį asmeniniais nekomerciniais tikslais.

Pirma, nors ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo griežtai apibrėžtas leidimas be gretutinių teisių subjektų leidimo pasidaryti būtent vieną kūrinio kopiją, žodžio „vienas“ naujoje įstatymo redakcijoje neliko. Nepaisant to, formuluotėje liko vienaskaita: leidžiama atgaminti „įrašo kopiją“. Kalbinti teisininkai teigė maną, kad jei būčiau apkaltintas įstatymo pažeidimu ir byla pasiektų teismą, žodžius „įrašo kopiją“ teismas veikiausiai interpretuotų kaip vienaskaitą, taigi už antrąją kopiją (iš kompiuterio į atminties kortelę; ar iš jos į telefoną) jau būtų galima bausti.

Antra, perkelti įrašų iš CD ar DVD disko į kompiuterį (kitaip sakant, juos „ripinti“) apskritai yra draudžiama. Neretai jau pačiuose kompaktiniuose diskuose būna įdiegtos apsaugos priemonės, neleidžiančios to atlikti.

Pinigus skirsto užrištomis akimis

Ragindami priimti įstatymo pataisas, pinigus renkančios ir paskirstančios AGATA‘os atstovai aiškino, kad renkamos lėšos nėra mokestis, o kompensacija autoriams. Šie pinigai neva padės skurstantiems Lietuvos menininkams. Tačiau dengdamiesi autorių vardu jų teisių gynėjai užmiršta paminėti, kokia dalis šių pinigų skiriama Lietuvos, o kokia dalis – užsienio atlikėjams.

Kol valdžios prioritetai nesikeis, tol neverta tikėtis, kad Lietuva taps technologiškai pažangia valstybe, ne sekančia Vakarų valstybių pėdomis, o rodančia kelią.

Apskritai vengiama kalbėti apie tai, kaip skirstomos gautos lėšos. Logiškai mąstant, pinigai už asmenines kopijas turėtų būti skirstomi tiems, kurių kūriniai buvo kopijuojami. Tačiau būdų sužinoti, kokius būtent kūrinius kopijavo vartotojai, nėra. Todėl pinigai skirstomi „iš inercijos“: kam kliuvo daugiau už viešai transliuotus (radijuje, TV ir kt.) kūrinius, tie daugiau gaus ir už kopijų darymą.

Tęsiant loginį mąstymą peršasi išvada, kad bent dalis išmokų už skaitmenines laikmenas turėtų atitekti ne tik menininkams, bet ir kompiuterinių programų kūrėjams (programavimas juk irgi kūryba!). Deja, programuotojams išmokos nepriklauso, mat įstatymuose nėra numatytas leidimas pasidaryti kompiuterinės programos kopiją asmeninėms reikmėms...

Kalbėdami šia tema su kolegomis prigalvojome galybę įvairiausių daiktų, kuriuos, remiantis tokiu pat mąstymu, būtų galima apmokestinti. Pavyzdžiui, įsteigti „Nukentėjusiųjų nuo smurto šeimoje centrą“ ir paprašyti Seimo, kad būtų renkamos išmokos už visus buities rakandus (virtuvinius peilius, šakutes, kočėlus, samčius, pjaustymo lentas, keptuves ir t.t.), nes jais galima sužeisti žmogų. Reikėtų tik atlikti nedidelę apklausą ir išsiaiškinti, kurie įrankiai smurtui naudojami dažniausiai. Surinktos išmokos būtų paskirstomos visiems centre užsiregistravusiems nukentėjusiems, o trečdalis jų atitektų centro vadovybei už alinantį darbą.

Inovacijas stabdo trumparegystė

Tęsiant kalbą apie draudimus ir ribojimus, savaitgalį susidūriau su dar viena komiška situacija. Sekmadienio vakarą sugalvojau įsijungti lietuviškos muzikos apdovanojimus „M.A.M.A.“, kuriuos tiesiogiai transliavo viena televizija. Kadangi namuose televizoriaus neturiu (esu iš tų, kurie nemato prasmės žiūrėti TV ir taip save „bukinti“ – man visiškai užtenka internete esančio turinio), bandžiau surasti internete vietą, kur galima žiūrėti TV transliacijas. Deja, nors tai žadančių svetainių yra ne viena, iš tiesų nei viena jų neveikė.

Kaip ir absoliuti dauguma Lietuvos televizijų rodomų laidų, apdovanojimai nebuvo tai, ką žūtbūt norėčiau pamatyti. Todėl vakarą praleidau su mėgstamu serialu.

Kodėl televizijos nenori, kad jas žiūrėtų interneto naršytojai? Tiksliau, ne tik nenori, bet ir aktyviai to saugosi – jei pamenate, anksčiau svetainėje 15min.tv buvo galima žiūrėti tiesiogines įvairių televizijų transliacijas. Deja, tam pasipriešino ne tik didžiosios komercinės televizijos, bet ir nacionalinė, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma LTV. Dėl teisminių bylinėjimųsi projektas buvo uždarytas – belieka padėkoti transliuotojams.

Atvirai sakant, toks jų elgesys man atrodė (ir vis dar atrodo) nelogiškas: juk tiesioginės transliacijos metu, nesvarbu, ar žiūrima į televizoriaus, ar į kompiuterio ekraną, reklamos vis tiek rodomos. Maža to, internetas suteikia kur kas tikslesnes auditorijos apskaitos galimybes. Kitaip sakant, joms suteikiama papildoma auditorija. Kodėl televizijos jos nepasiima?

Net jei joms nepatinka tai, kad transliacijas siūlančioje svetainėje yra rodomos reklamos, kodėl pačios televizijos tokios paslaugos nepasiūlo? Man, kaip vartotojui, visiškai nesvarbu, kur rodoma transliacija, ir jei turinys įdomus, eisiu tiek į naujienų portalą, tiek į televizijos tinklalapį.

Sukrusti priverčia besitraukianti rinka

Jau seniausiai yra sukurtos galimybės televizijų transliacijas žiūrėti ir telefonuose. Deja, pačios televizijos taip pat nesistengia pasiekti šios auditorijos. Belieka pasveikinti LTV komandą, sukūrusią aplikaciją telefonams „Nokia N9“, kuri leidžia žiūrėti tiesiogines šios televizijos transliacijas ir klausytis nacionalinio transliuotojų radijo stočių. Kodėl nekuriamos aplikacijos kitiems telefonams ir kodėl snaudžia kitos televizijos, lieka paslaptis.

Taigi ko laukia televizijos? Kodėl radijo stotys jau seniai persikraustė į internetą ir sėkmingai kraustosi į išmaniuosius telefonus? Kodėl „popierinė“ žiniasklaida keliasi į internetą? Ar televizijos sukrus, kai kelis kartus kris jų žiūrimumas? Jei taip, nuoširdžiai laukiu, kada Lietuvoje bus atsisakyta analoginės antžeminės TV – manoma, kad tuomet ženkliai smuks didžiųjų komercinių televizijų reitingai.

Beje, perėjimas prie skaitmeninės TV vertas atskiro straipsnio. Įsivaizduokit: tam, kad galėtų žiūrėti televiziją, žmonės ne tik turi turėti televizorių, bet (jei televizorius yra senesnio modelio) dar ir įsigyti specialų priedėlį (arba užsisakyti kabelinę TV). Maža to, valstybė skatina, kad žmonės žiūrėtų televiziją – nepasiturinčioms šeimoms numatoma skirti per 32 mln. Lt tam, kad jos įsigytų priedėlius. Ar nebūtų protingiau šias lėšas naudoti kur kas pažangesnės technologijos – interneto – vartojimo skatinimui?

Žinoma, tai tik retorinis klausimas. Tačiau kol valdžios prioritetai nesikeis, tol neverta tikėtis, kad Lietuva taps technologiškai pažangia valstybe, ne sekančia Vakarų valstybių pėdomis, o rodančia kelią.

Šaltinis: