Jautriuoju musėkautu vadinamą vabzdžiaėdį augalą imituojantys robotai galėtų būti „varomi“ gyvais vabzdžiais (musėmis, uodais ir pan.) bei vorais. Du skirtingus vabzdžiaėdžių robotų prototipus sukonstravo Pietų Korėjos ir JAV robotikos inžinieriai.

Jautrieji musėkautai (angl. – „Venus flytraps“) – augalai, kurie vabzdžius medžioja naudodamiesi dviem medžioklei pritaikytais lapais.

Nutūpdamas ant augalo, vabzdys paliečia smulkius augalo paviršiuje styrančius plaukelius, kurie, nelyginant spustelėjus šaunamojo ginklo gaiduką, viliojantį žiedą akimirksniu paverčia mirtinais pelėkautų principu veikiančiais spąstais. Augalo sugebėjimas suvožti lapus išties pribloškiamas – medžioklines geldeles jautrusis musėkautas suskliaudžia greičiau nei per 0,1 sekundės. Sugautas grobis žūva ir būna suvirškinamas.

Mėginant imituoti šį veiksmą, mokslininkams teko ieškoti medžiagų, kurios ne tik gebėtų pajusti vabzdžius, bet ir „mokėtų“ žaibiškai susiskliausti. Seungas-Von Kimas (Seung-Won Kim) su kolegomis iš Seulo nacionalinio universiteto (Pietų Korėja) pasirinko į stimulus reaguojančias medžiagas (angl. – „shape memory materials“). Šios gali būti dviejų stabilių būsenų – būsena „perjungiama“, medžiagą paveikus tam tikra jėga, šiluma ar elektros srove.

Robotą inžinieriai sukonstravo iš dviejų medžiagų: iš anglies pluošto pagamino jautriojo musėkauto geldeles imituojančius lapus, kuriuos sujungė spyruokle iš metalo, reaguojančio į stimulus. Vabzdžio svoris išprovokuoja spyruoklę žaibiškai susitraukti ir suskliausti geldeles. Grobis atsiduria tarp jų. Kad šiuos spąstus būtų galima paspęsti darsyk, spyruoklę reikia paveikti elektra.

Meino universiteto (JAV) inžinierius Mohsenas Šachinpūras (Mohsen Shahinpoor) vabzdžiaėdį robotą sukonstravo kiek kitaip – naudodamas dirbtinius polimerinių membranų raumenis, padengtus aukso elektrodais. Membranomis keliaudama elektros srovė dirbtinius raumenis išlenkia į vieną pusę, o pakeitus srovės poliškumą – į kitą.

Medžiagos lankstymo metu generuojama įtampa, kurią M. Šachinpūras išnaudoja jutikliams. Ant roboto nutūpus vabzdžiui, šio organizmu tekanti silpna elektros srovė įjungia roboto sistemoje sumontuotą galingesnės elektros energijos šaltinį, kuris dirbtinius geldelių raumenis sutraukia taip, kad jos susiskliaustų.

„Mums tokia musėkauto imitavimo technologija labai praverstų, – tvirtina Bristolio Robotikos laboratorijos (Jungtinė Karalystė) specialistas Joanis Jeropulas (Ioannis Ieropoulos), anksčiau su kolegomis sukonstravęs robotą „Ecobot“, kuris savo sintetiniame žarnyne gali virškinti vabzdžius, maistą atliekas, vandens nuotėkas ir tokiu būdu pasigaminti sau reikalingos energijos (apie tai jau esame rašę). Tiesa, „Ecobot“ pats prisigaudyti grobio nesugeba – tyrėjai patys robotą „maitindavo“ negyvomis musėmis arba vabzdžių priviliodavo, įjungę ultravioletinį žibintą nuo vabzdžių (tokių žibintų būna restoranuose).

„Dabar matome sprendimą, kaip mūsų robotas galėtų būti savarankiškas ir energija pasirūpinti pats“, – džiaugsmo neslepia J. Jeropulas. – Būtume labai laimingi, galėdami pabendrauti su vabzdžiagaudžius robotus konstruojančiais kolegomis.“

Šaltinis: