“Nei lėktuvas, nei traukinys”? Gal greičiau “ir lėktuvas, ir traukinys”. Nors panašia transporto priemone naudojosi fantastinio filmo „Žvaigždžių karai“ pagrindinis herojus Liukas Skaivokeris, oru skriejantys traukiniai jau senokai jokia fantastika. O šis japonų kūrinys ypatingas tuo, jog orą skrodžia kiek kitokiu principu.

Tohoku universiteto inžinierių kolektyvas, vadovaujamas Jusukės Sugaharos (Yusuke Sugahara) sukonstravo lėktuvo ir traukinio hibrido prototipą, kuris oru skrieja „pasibalnojęs“ oro bangą. Kadangi traukinys nesiliečia su žeme (pagrindu), jo neveikia ir trintis su žemės (pagrindo) paviršiumi. Vadinasi, toks traukinys mažesnėmis energijos sąnaudomis gali išvystyti didesnį greitį.

Revoliucinio traukinio modelio privalumas ir silpnybė ta, kad jis turi sparnus. O kur sparnai, ten ir aukštis, galimas borto supimas bei nestabilumas ore. Tai reiškia, kad išlaikyti tokio traukinio dugną lygiagrečiai žemės paviršiui – labai kebli užduotis.

Nors šiame oru skriejančiame lokomotyve įdiegta nepageidautinus sparnų judesius eliminuojanti ir trimatį transporto priemonės stabilumą užtikrinanti sistema, ši transporto konstrukcija judėdama vis dar stokoja stabilumo, tolygumo, ir sistemą dar reikia tobulinti.

Tiesa ir tai, jog japonų išradimas nėra pirmasis levituoti gebantis traukinys. Magnetinės levitacijos traukiniai „Maglev“ nuo pagrindo atsiplėšia įjungus galingus elektromagnetus, o tokio traukinio dugną stumia magnetinės jėgos. Magnetinės levitacijos traukiniu 2003 m. yra pavykę išvystyti 580 km/h greitį.

Bene esminis „Maglev“ traukinių trūkumas tas, jog jiems kliudo tarp traukinio ir bėgių susiformuojantis smarkūs vėjo gūsiai, tad didžioji dalis energijos sunaudojama šiai priešiškai jėgai neutralizuoti. Tokia problema japonų sukonstruotam traukiniui negresia. Atvirkščiai – toks skriejančio traukinio modelis susidarančius oro srautus efektyviai išnaudoja.