Žmonių suvokimą apie buvimą „ant laido“ pakeitę išmanieji telefonai ir patys sparčiai keičiasi bei tobulėja. Permainų gūsį neša ir šioje apžvalgoje aprašomi „Nokia N9“ bei „Samsung Galaxy Note“.

Technologijų rinkos madas diktuoja augantys vartotojų poreikiai.

Teisus buvo Steve‘as Jobsas sakydamas, kad žmonės nežino, ko nori, kol jiems to neparodai. Šis posakis ypač tinka šnekant apie naujausius „Nokia“ ir „Samsung“ gaminius.

Geriausia, ką turi „Nokia“

Nors užsienyje „Nokia“ savo flagmanais vadina „Windows Phone“ telefonus, Lietuvoje aktyviau reklamuojamas kitas neseniai išleistas telefonas – N9.

Tam yra pagrindo. Tai – aukščiausios klasės išmanusis telefonas, kurio korpusas pagamintas iš vientisos, itin tvirtos polikarbonatinės medžiagos, o 3,9 colio įstrižainės aukštos raiškos (854 x 480 tšk.) ekranas padengtas braižymui ir smūgiams atspariu „Gorilla Glass“ stiklu.

Kiti telefono techniniai parametrai taip pat įspūdingi: 1 GHz taktinio dažnio procesorius, 64 GB atminties (galima rinktis ir 16 GB modelį), 8 mln. tšk. vaizdo kamera ir t. t.

Tačiau dar daugiau dėmesio verta telefone įdiegta operacinė sistema „MeeGo“. Ne, tai nėra dar viena keiksmažodžiu tapusios „Symbian“ versija. Ji neturi nieko bendro ir su „Windows Phone“. Tai – visiškai kita operacinė sistema, sukurta „Linux“ pagrindu.

Jei iki šiol „Nokia“ liga buvo programinė įranga, tai „MeeGo“ yra puikus vaistas. Ji neeikvoja techninių išteklių, yra patraukli, o svarbiausia – ją lengva naudoti.

Jei anksčiau esate bandę kitus išmaniuosius telefonus, visa, ko išmokote, galite užmiršti. N9 valdomas visiškai kitaip.

Trys langai

Pradėti reiktų nuo to, kad telefonas turi tris „langus“: programų, naujienų srauto ir aktyvių programų. Kuris jų bus „pagrindinis“, nuspręsite patys.

Programų lange rodomos visų telefone įdiegtų aplikacijų (taip pat ir telefonų knygos, pranešimų, kameros ir t. t.) piktogramos, kurias galima perstumdyti pagal poreikius. Naujienų sraute – paskutinės „Facebook“, „Twitter“ ir kitų socialinių tinklų žinutės, kalendoriaus įrašai, gauti SMS pranešimai ir kt. Aktyvių programų lange rodomos „užmigdytos“ ir foniniu režimu veikiančios aplikacijos, kurių gali būti dešimtys ar net šimtai.

Daugiaprogramis režimas nusipelno bene didžiausių pagyrų – „užmigdytos“ aplikacijos praktiškai nenaudoja telefono resursų, tačiau po kurio laiko vėl įjungus jos pradeda veikti akimirksniu.

Išjunginėti programų tiesiog nėra tikslo. Būgštauti dėl baterijos taip pat neverta: kaip ir daugumą išmaniųjų telefonų, N9 teks krauti mažiausiai kas dvi–tris dienas.

Jokių mygtukų

Telefonas neturi jokių funkcinių („namų“, „atgal“ ir pan.) mygtukų – tik šone įtaisytus „užrakinimo“ ir garso valdymo mygtukus. Aplikacijos uždaromos braukiant pirštu nuo bet kurio ekrano krašto, o braukiant ne nuo krašto valdoma įjungta programa (pvz., grįžtama atgal, skaitomas kitas el. laiškas ir pan.). Šis veiksmas vadinamas „swipe“.

Paminėjimo verta ir galimybė bet kuriuo metu įsijungti keturias kone dažniausiai išmaniajame telefone naudojamas aplikacijas (skambinimas, SMS žinutės, interneto naršyklė ir kamera). Norint tai padaryti, tereikia „timptelti“ apatinį kraštą ir šios aplikacijos pasirodys ekrane.

N9 turi ir daugiau malonių smulkmenų, kurios palengvina naudojimąsi, tačiau jas teks išsiaiškinti patiems.

Aš pereisiu prie maloniosios dalies – kritikos.

Neišbaigta operacinė sistema

Ironiška, tačiau ką tik išgirta operacinė sistema yra ir didžiausias telefono trūkumas. Kad ir kokia ji būtų patogi, kadangi yra visiškai šviežia, kartais tenka susidurti su neišbaigtumu.

Tarkime, naršant internete negalima atsidaryti naujos naršyklės kortelės, tik atskirą naršyklę. Išjungus ją tenka „užmigdytų“ programų sąraše ieškoti prieš tai naudoto naršyklės lango.

Nors dauguma programų veikia puikiai, kai kurios (tarkime, „Facebook“ aplikacija) striginėja. Filmuojant negalima vaizdo priartinti ar atitolinti. O minėtąją „skubaus rinkimo“ funkciją galima aktyvuoti tik tuomet, kai telefonas yra vertikalioje padėtyje. Ir taip toliau.

Be to, „Nokia“ paskelbė, kad daugiau neketina gaminti telefonų su „MeeGo“, o tai reiškia, kad programuotojai nebus linkę kurti aplikacijų šiai operacinei sistemai. Tiesa, jai nesunku pritaikyti „Symbian“ skirtas programas, tačiau pastarajai taip pat šviečiasi saulėlydis...

Nusivyliau ir vaizdo kameros kokybe, kurią vertinčiau kaip „gerą“, bet ne „puikią“ – tamsoje gausite „triukšmų“, o fotografuojant automatiniu režimu nuotraukos gali būti pablukusios.

Nepaisant trūkumų, man patiko telefono intuityvumas ir lengvas valdymas. Tiesą sakant, nustebau, kad tai pagamino „Nokia“. Ar jis vertas 1,8 tūkst. Lt? Šį klausimą paliksiu jums.

Skaitmeninė užrašinė

Telefonas? Planšetinis kompiuteris? Ne, tai – užrašinė!

Taip patraukti vartotojų dėmesį bando kompanija „Samsung“, pristačiusi 5,3 colio įstrižainės ekraną turintį įrenginį „Samsung Galaxy Note“.

Idėja išties puiki. Ir įrenginys geras: spartus 1,4 GHz dviejų branduolių procesorius, ryškus didelės raiškos ekranas, 8 mln. tšk. vaizdo kamera...

Tačiau labiausiai dėmesį traukianti detalė yra specialus rašiklis, kuriuo galima ne tik valdyti telefoną, bet ir piešti ar rašyti tiesiog ekrane.

Anksčiau, kuomet lietimui jautrūs ekranai buvo gaminami naudojant varžinę (angl. resistive) technologiją, „pagaliukus“ turėjo didelė dalis telefonų. Perėjus prie tobulesnės, talpiojo paviršiaus (angl. capacitive), technologijos jų atsisakyta. Tačiau „Samsung“ nusprendė grąžinti rašiklį.

Nauda? Jis leidžia tiksliau valdyti telefoną (pvz., visada pataikysite ant nuorodų naršydami internete), juo patogiau rašyti ir... piešti.

Buitiškos problemos

Būtent tuo šis įrenginys skiriasi nuo standartinių išmaniųjų telefonų ar planšečių – jis skirtas ne tik skambučiams, naršymui internete, žaidimams, bet ir užrašams. Tai sako ir jo dydis: „Galaxy Note“ išties primena nedidelę užrašų knygelę.

Šiaip jau užrašinė yra patogus dalykas, o kai gali ją visuomet turėti su savimi – tai tikras išsigelbėjimas. Tačiau testuodamas „Galaxy Note“ susidūriau su labai buitiška problema: kur jį įsidėti? Tiek priekinėse, tiek galinėse džinsų kišenėse jis vos telpa, o ir sulaužyti baisu. Su savimi dažnai nešiojuosi kuprinę, bet jei laikyčiau joje, nespėčiau atsiliepti į skambučius. Striukę nešioju tik kai šalta.

Taigi darau prielaidą, kad „Galaxy Note“ skirtas nešiotis rankinėse (vyrų atveju – vadinamosiose „pederastkėse“).

Kita, smulkesnė, buitinė problema – bendravimas telefonu. Ne, garsas puikus, bet tokią „plytą“ laikantis šnekantysis iš šono atrodo keistai. Taigi bene geriausias sprendimas būtų kartu nešiotis dar ir laisvų rankų įrangą.

„Android“ su prieskoniais

Telefone įdiegta operacinės sistemos „Android 2.3“ versija su daugybe įvairiausių papildymų, pritaikytų būtent šiam įrenginiui. Labiausiai į akį krenta specialios užrašų, vaizdų redagavimo bei susirašinėjimo programos, kurios naudojant įrenginį dažniausiai persipina viena su kita.

„Galaxy Note“ ekrane rodomą vaizdą bet kada galima „nuskenuoti“ (angl. printscreen), išsaugoti įrenginio atmintyje ir jį redaguoti (pvz., ką nors iškirpti, pripiešti ar užrašyti). Vėliau visa tai galima nusiųsti kitam „Galaxy Note“ naudotojui, ar tiesiog prisegti kaip paveikslėlį ir siųsti el. laišką. Žinoma, galima redaguoti ir paties padarytą nuotrauką, siųsti tiesiog piešinį ar užrašus, tekstą su pažymėjimais ir pan.

Vaizdų redagavimo programos galimybės neprilygsta „Photoshop“, tačiau kasdienėms reikmėms – per akis. Be to, įrenginys skirtas ne dailininkams, o verslininkams (matyt, meniškos sielos). Ateityje žadama išleisti daugiau vaizdų redagavimui skirtų aplikacijų.

Kiti papildymai susiję su saugiaisiais protokolais, internetu siunčiamų duomenų šifravimu ir pan., tačiau kadangi nesu programišius, jų patikimumo netikrinau.

Ieškantiems universalaus sprendimo „Galaxy Note“ gali pasirodyti patrauklus variantas. Tačiau nei telefono, nei planšetinio kompiuterio jis pilnai neatstos (telefono – dėl minėtų buitinių nepatogumų; planšetės – nes ekranas yra mažokas ir, tarkime, žiūrėti filmus ar skaityti knygą nėra taip malonu).

Kaina – apie 2 tūkst. Lt.

Šaltinis: