Mokslininkai seniai svajojo apie universalią biblioteką, kurioje būtų saugoma viskas, kas tik kada nors buvo parašyta. Pagaliau 2004 m. „Google“ pranešė pradedanti skaitmeninti penkių didžiausių mokslo bibliotekų knygų fondus. Staiga utopiška biblioteka tapo apčiuopiama realybe.

Iš tikrųjų skaitmeninė universali biblioteka bus geresnė, nei buvo įmanoma įsivaizduoti, nes visos jos knygos visą laiką bus prieinamos visiems, bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Ir šioje bibliotekoje gali būti ne tik knygos ir straipsniai, bet ir paveikslai, muzika, filmai ir bet kokie kiti kūrybinės veiklos rezultatai, kuriuos galima įrašyti skaitmeniniu pavidalu.

Tačiau šiame „Google“ plane buvo palikti spąstai. Daugeliui mokslo bibliotekose saugomų knygų tebegalioja autorinės teisės. „Google“ pranešė ketinanti skenuoti visas knygas, nepaisant jų autorių teisių padėties, tačiau vartotojai, ko nors ieškantys leidiniuose, kuriems tebegalioja autorinės teisės, matys tik trumpą teksto ištrauką. Pasak bendrovės atstovų, tai bus vadinamasis „sąžiningas naudojimas“ , todėl esą visiškai teisėtas, lygiai toks pat, kaip įstatymais leidžiamas vieno ar dviejų kūrinio sakinių citavimas recenzijose ar apžvalgose.

Leidėjai ir autoriai su tuo nesutiko, ir kai kurie padavė „Google“ į teismą dėl autorių teisių pažeidimo. Galiausiai jie nusileido ir  sutiko atsiimti savo ieškinius mainais į „Google“ pajamų, gautų iš reklamos, dalį.

Praėjusį mėnesį Manheteno teismo teisėjas Denny Chinas atmetė pasiūlytą susitarimą, iš dalies dėl to, kad jis suteiktų „Google“ faktiškai monopolinę teisę į skaitmenines vadinamųjų „knygų – našlaičių“ versijas. Tai tokios knygos, kurios jau nebespausdinamos, tačiau joms tebegalioja autorinės teisės, o jų savininkus nustatyti yra sudėtinga.

Teisėjas Chinas nusprendė, kad ne teismas, o Jungtinių Valstijų Kongresas turi įgaliojimus spręsti, kam galima būtų patikėti rūpintis „knygomis – našlaitėmis“ , ir kokiomis sąlygomis. Jis be jokios abejonės buvo teisus, bent jau tiek, kiek tai susiję su JAV jurisdikcija. Tai sudėtingos ir svarbios problemos, su kuriomis susiduria ne tik autoriai, leidėjai ir „Google“, bet ir visi suinteresuoti žinių ir kultūros sklaida bei prieinamumu. Taigi, nors  teisėjo Chino sprendimas yra laikina kliūtis kelyje į universaliąją biblioteką, jis suteikia galimybę apsvarstyti, kaip būtų galima geriausiai įgyvendinti šią svajonę.

Pagrindinis klausimas – kaip galima padaryti knygas ir straipsnius, (ne ištraukas, o visą jų tekstą) prieinamas visiems, tačiau kartu apsaugant jų autorių teises į savo kūrinius? Kad atsakytume į jį, suprantama, turime nuspręsti, kokios tos teisės turėtų būti. Lygiai taip pat kaip išradėjai, kuriems išduodami patentai, kad tam tikrą laiko tarpą jie galėtų užsidirbti iš savo išradimų, autoriai taip pat įgydavo teises į savo kūrinių naudojimą, tačiau palyginti neilgai: iš pradžių JAV autorinės teisės galiojo vos 14 metų nuo pirmojo knygos leidimo.

Daugeliui autorių toks laiko tarpas būtų pakankamas didžiajai daliai pajamų už kūrinio pardavimą gauti, o po to kūrinys taptų visuomenės nuosavybe. Tačiau korporacijoms autorių teisės krovė didelius turtus, todėl jos ėmėsi pastangų įtikinti Kongresą pakartotinai išnagrinėti jų galiojimo laiko prailginimą. Viskas baigėsi tuo, kad šiuo metu autorinės teisės į kūrinį JAV galioja 70 metų po autoriaus mirties. (1998 m. priimtas įstatymas, kuriame buvo įtvirtintas toks terminas, buvo pramintas „Peliuko Mikio apsaugos aktu“, nes jis leido bendrovei „Walt Disney Company“  pratęsti autorinių teisių į garsųjį animacinių filmų herojų galiojimą.)

Būtent dėl tokio ilgo autorinių teisų galiojimo trys ketvirtadaliai visų bibliotekose laikomų knygų laikomos „našlaitėmis“. Ši milžiniška žinių, kultūros ir meno pasiekimų kolekcija daugumai žmonių yra neprieinama. Ją suskaitmeninus kiekvienas galėtų gauti prieigą prie jos internetu. „Mes turime moralinę pareigą prieiti prie bibliotekų lentynų, ištraukti iš jų „knygas – našlaites“ , ir padėti jas ant skenerių“, – pareiškė Kalifornijos Skaitmeninės bibliotekos technologijų direktorius Peteris Brantley.

Harvardo universiteto bibliotekos direktorius Robertas Darntonas pasiūlė alternatyvą „Google“ planui: tai būtų skaitmeninė viešoji biblioteka, kurią finansuotų įvairių fondų asociacija, bendradarbiaujanti su mokslo bibliotekų atstovais. Darntono sumanymas negali būti vadinamas universaliąja biblioteka, nes į ją nepatektų pakartotinai tebeleidžiamos knygos ir tie kūriniai, kuriems tebegalioja autorinės teisės, tačiau jis tiki, kad Kongresas gali suteikti teisę nekomercinei viešajai skaitmeninei bibliotekai skenuoti „knygas – našlaites“.

Tai būtų didelis žingsnis teisinga kryptimi, tačiau neturėtume atsisakyti visuotinės skaitmeninės bibliotekos svajonės. Galų gale iki šiol tebeleidžiamose knygose veikiausiai gali būti pati naujausia informacija, ir būtent jų labiausiai reikėtų skaitytojams.

Daugelis Europos šalių, o taip pat Australija, Kanada, Izraelis ir Naujoji Zelandija, priėmė įstatymus dėl „viešojo skolinimo  teisės“. Tai reiškia, kad vyriausybė pripažįsta, jog teisės šimtams žmonių skaityti vieną knygą suteikimas yra visuomeninis gėris, tačiau kartu tai gali sumažinti parduotų tos knygos egzempliorių skaičių. Universaliajai viešajai bibliotekai galėtų būti leista skaitmeninti ir tas knygas, kurios pakartotinai tebeleidžiamos ir kurioms tebegalioja autorinės teisės, tačiau mainais už tai leidėjams ir autoriams būtų finansiškai kompensuojama už kiekvieną skaitmeninės knygos kopijos parsisiuntimo atvejį.

Jei mes sugebėjome nuskraidinti žmogų į Mėnulį ir iššifruoti žmogaus genomą, turėtume pajėgti sukurti ką nors panašaus į universalią skaitmeninę viešąją biblioteką. Kartu turėtume įveikti ir dar vieną moralinį iššūkį, kur kas sunkesnį, nei ankstesnysis: taip išplėsti prieigą prie interneto, kad juo galėtų naudotis ne mažiau nei 30 proc. visų pasaulio gyventojų.

Peteris Singeris

Peteris Singeris yra Prinstono universiteto bioetikos profesorius ir Melburno universiteto garbės profesorius. Naujausia jo knyga – „The Life You Can Save“.