Michael Anti (dar žinomas, kaip Dzin Džao) rašo internetinius dienoraščius Kinijoje jau 12 metų. Nepaisant centrinė valdžia kontrolės interneto erdvėje („visi serveriai yra Pekine“), jis teigia, kad šimtai milijonų mikroblogerių iš tiesų kuria pirmąją šalies istorijoje nacionalinę viešąją erdvę ir keičia galios svertus netikėtais būdais.

Pastarąsias kelias dienas girdėjau žmones kalbant apie Kiniją. Aš taip pat diskutavau su draugais apie Kiniją ir kinų internetą. Tai tapo man tikru iššūkiu. Aš noriu, kad mano draugai suprastų: Kinija yra nevienareikšmė.

Taigi aš visuomet noriu papasakoti istoriją, kuri skamba maždaug taip: „viena vertus yra taip, kita vertus yra anaip“. Duosiu pavyzdį. Kinija yra BRIC šalis. BRIC reiškia Braziiją, Rusiją, Indiją ir Kiniją. Šios besivystančios ekonomikos iš tikrųjų padeda atgaivinti pasaulio ekonomiką. Bet tuo pačiu metu, kita vertus, Kinija yra SICK šalis, t. y. terminas pasirodęs Facebook IPO dokumentuose. Juose sakoma, kad SICK šalis reiškia Siriją, Iraną, Kiniją ir šiaurės Korėją. Šios keturios šalys neturi prieigos prie Facebook socialinio tinklo. Taigi iš esmės Kinija yra SICK BRIC (anglų k.: ligotos plytos) šalis.

Dar vienas projektas buvo sukurtas stebėti Kiniją ir Kinijos internetą. Ir dabar, šiandien, aš noriu papasakoti savo paties kelių metų pastebėjimus, kurie susikaupė už tos sienos. Jeigu esate serialo „Sostų žaidimas“ (Game of the Thrones) gerbėjas, jūs tikrai žinote kokia svarbi senajai karalystei yra didžioji siena. Ji apsaugo nuo keistų dalykų iš šiaurės.

Tas pats tinka Kinijai. Šiaurėje buvo Didžioji Siena, Čang Čeng. Ji saugojo nuo užpuolikų 2000 metų. Bet Kinija taip pat turi Didžiąją Ugniasienę. Tai didžiausia skaitmeninė užtvara visame pasaulyje. Ji skirta ne tik Kinijos režimo apsaugai nuo užjūrio, nuo visuotinių vertybių, bet taip pat skirta Kinijos piliečių apsaugai nuo globalaus laisvojo interneto pasiekimo ir netgi išskaidytų juos į blokus, išlaikytų nesusivienijusius.

Iš esmės „Internetas“ turi du internetus. Vienas yra Internetas, kitas yra Kinanetas. Bet, jeigu manote, kad Kinanetas yra kažkas panašaus į dykynę ar dykvietę, manau, klystate. Mes taip pat naudojame labai paprastą katės ir pelės žaidimo metaforą, kad apibūdintume 15 metų besitęsiančią kovą tarp Kinijos cenzūros, valdžios cenzūros, t. y. katės, ir Kinijos interneto vartotojų, o tai reiškia mus, pelę. Bet kartais tokio tipo metafora yra per daug supaprastinta.

Taigi šiandien aš noriu jums suteikti naujausias žinias apie 2.0 versiją. Kinijoje mes turime 500 milijonų Interneto vartotojų. Tai yra didžiausia „interniečių“, interneto vartotojų, populiacija visame pasaulyje. Nors Kinijoje absoliučiai cenzūruojamas internetas, bet nepaisant to, Kinijos interneto visuomenė sparčiai auga. Kaip tai įvyko? Paprasta. Jūs turite Google, mes turime Baidu. Jūs turite Twitter, mes turime Weibo. Jūs turite Facebook, mes turime Renren. Jūs turite YouTube, mes turime Youku ir Tudou. Kinijos vyriausybė užblokavo visas tarptautines Web.2.0 paslaugas ir mes, kinai, sukūrėme kiekvienos jos kopiją.

Taigi tai yra tai, ką aš vadinu išmaniąja cenzūra. Tai ne šiaip cenzūra. Dažniausiai ši Kinijos nacionalinė interneto politika yra labai paprasta: „blokuok ir klonuok“. Viena vertus, ji nori patenkinti žmonių socialinių tinklų poreikį, kuris yra labai svarbus, nes žmonės išties labai mėgsta socialinius tinklus. Bet kita vertus, jie nori turėti serverį Pekine, kad jie galėtų pasiekti duomenis, bet kuriuo metu, vos jiems panorėjus. Viena iš priežasčių, kodėl Google buvo išgrūsta iš Kinijos, buvo ta, kad jie negalėjo susitaikyti su faktu, jog Kinijos vyriausybė nori turėti serverį savo rankose.

Tam tikru metu arabų diktatoriai nesuvokė šių dviejų esminių principų. Pavyzdžiui, Egipto Mubarakas – jis išjungė internetą. Jis norėjo apsaugoti interneto vartotojus nuo jo kritikavimo. Bet kuomet interneto vartotojai negalėjo pasiekti interneto, jie išėjo į gatves. Ir dabar rezultatas labai paprastas. Mes visi žinome, kad Mubarakas techniškai yra miręs. Bet taip pat Ben Ali, Tuniso prezidentas, nepaisė antros taisyklės. Tai reiškia, nelaikė serverio savo rankose. Jis leido Facebook, JAV įsikūrusiai paslaugai, tęsti veiklą Tunise. Taigi jis negalėjo apsaugoti savo piliečių nuo jo korupciją kritikuojančių vaizdo įrašų talpinimo. Įvyko tas pats dalykas. Jis buvo pirmasis nuverstasis per „arabų pavasarį“.

Bet šios dvi labai protingos tarptautinės cenzūros priemonės neapsaugojo Kinijos socialinės žiniasklaidos nuo tapimo iš tiesų tikra viešąja erdve, viešos nuomonės taku ir kinų pareigūnų košmaru, nes mes turime 300 milijonų mikroblogerių Kinijoje. Tai visa Jungtinių Amerikos valstijų populiacija. Taigi kuomet šie 300 milijonų žmonių, mikroblogerių (taip, valdžia sugeba blokuoti socialinio tinklo įrašą mūsų cenzūruotoje platformoje), tačiau pats iš savęs kinanetas… bet pats iš savęs jis gali sukurti labai galingą energiją, kurios dar niekada nebuvo Kinijos istorijoje. 2011 m., liepą, du traukiniai susidūrė Vendžou, pietiniame mieste. Iškart po traukinių avarijos, valdžios organai tiesiogine to žodžio prasme bandė paslėpti traukinį, palaidoti traukinį. Tai papiktino Kinijos interneto vartotojus. Prabėgus penkioms dienoms po traukinio susidūrimo, atsirado 10 milijonų kritikuojančių žinučių socialinėje žiniasklaidoje, ko niekuomet dar nebuvo įvykę Kinijos istorijoje. Vėliau šiais metais traukinių ministras buvo atleistas ir nuteistas 10 metų kalėjimo.

Neseniai įvyko labai juokingi debatai tarp Pekino aplinkosaugos ministerijos ir Amerikos ambasados Pekine, nes ministerija apkaltino JAV ambasadą dėl kišimosi į Kinijos vidaus reikalus, atskleidžiant Pekino oro kokybės duomenis. Taigi pagal Ambasados duomenis dalelių taršą siekė 2,5 koeficiento ir rodė 148. Ambasada teigė, kad pavojinga jautresniems žmonėms būti lauke. Taigi užuomina, kad nėra gerai eiti į lauką. Bet tuo tarpu internete yra talpinami ir ministerijos duomenys, kurie rodo, kad tarša tesiekia 50. Tai reiškia, kad viskas gerai. Tinkama oro kokybė eiti į lauką. Tačiau 99 procentai Kinijos mikroblogerių tvirtai palaiko Ambasados pociziją. Aš gyvenu Pekine. Kiekvieną dieną aš pasižiūriu į JAV ambasados duomenis, kad nuspręsčiau, ar verta atidaryti langą.

Kodėl Kinijos socialiniai tinklai net su šia visa cenzūra taip auga? Viena iš priežasčių yra kinų kalba. Žinot, Twitter ir Twitter klonai turi tam tikrą 140 ženklų limitą. Tačiau anglų kalboje tai reiškia vos 20 žodžių arba sakinį su trumpa nuoroda. Galbūt Vokietijoje, vokiečių kalboje, tai reikštų išvis tik „Aha!“

Bet kinų kalboje, tie 140 ženklų reiškia pastraipą, istoriją. Galite ten turėti beveik visus žurnalistinius elementus. Pavyzdžiui, čia (rodo vaizdą ekrane) yra Šekspyro Hamletas. Tas pats turinys. Galite matyti, kad vienas kinietiškas Twitter įrašas tolygus 3,5 angliškiems Twitterio įrašams. Kinai nuolat sukčiauja, ar ne? Taigi dėl to kinai išties lako mikrobloginimą tikra žiniasklaida, o ne vien žiniasklaidos antraštėmis.

Taip pat, vėl kalbant apie kloną, Sina kompanija yra veikėjas, kuris klonavo Twitter. Šis klonas turi net savo atskirą vardą Weibo. „Weibo“ kiniečių kalboje reiškia „mikroblogą“. Jis turi savo unikalių savybių. Komentarų zonoje kinų Weibo primena labiau Facebook nei originalųjį Twitter. Taigi inovacijos ir klonai, kaip Weibo ir mikrobloginimas, kuomet pasirodė Kinijoje 2009 m., iškart tapo atskira žiniasklaidos platforma. Tapo žiniasklaidos platforma 300 milijonų skaitytojų. Tai tapo žiniasklaida. Viskas, kas nepasirodo Weibo, bendra prasme neegzistuoja Kinijos visuomenei.

Bet taip pat Kinijos socialinė žiniasklaida iš tikrųjų keičia kinų mentalitetą ir kinų gyvenimą. Pavyzdžiui, ji suteikia bebalsiams piliečiams kanalą, kuris duoda galimybę jų balsams tapti išgirstiems. Mes turėjome peticijų sistemą. Tai priemonė egzistuojanti už teismų sistemos ribų, nes Kinijos centrinė valdžia nori išlaikyti kompromisą: imperatorius – geras, senieji vietiniai tarnautojai – banditai. Taigi štai dėl ko peticijų teikėjai, aukos, piliečiai, pasiryžta keliauti traukiniu į Pekiną, kad pateiktų peticiją centrinei valdžiai, jie nori, kad imperatorius išspręstų problemą. Bet kuomet vis daugiau ir daugiau žmonių vyksta į Pekiną, jie sukelia revoliucijos grėsmę. Taigi paskutiniu metu jie juos pasiunčia atgal. Kai kurie jų netgi buvo patupdyti į kalėjimą. Bet dabar mes turime Weibo, taigi tai aš vadinu Weibo peticija. Žmonės tiesiog naudoja savo mobiliuosius telefonus trumpųjų socialinių tinklų žinučių rašymui. Sėkmės atveju jūsų istoriją „pasigaus“ žurnalistai, profesoriai ar įžymybės. Viena jų yra Jao Čen, ji yra pati populiariausia mikroblogerė Kinijoje, turinti apie 21 milijoną jos įrašų sekėjų. Tai yra beveik kaip nacionalinis TV kanalas. Jeigu turite liūdną istoriją, ši istorija bus jos „pagauta“ ir paviešinta. Taigi ši Weibo socialinė žiniasklaida, net nepaisant cenzūros, suteikė realų šansą 300 milijonų žmonių. Tai kaip didelis TED, ar ne? Bet tai taip pat reiškia, kad faktiškai pirmą kartą Kinijos istorijoje atsirado viešoji erdvė. Kinijos žmonės pradeda mokytis kaip tartis ir kalbėtis su žmonėmis.

Bet katė, t. y. cenzūra, taip pat nemiega. Weibo tinkle sunku paviešinti jautrius žodžius. Pavyzdžiui, negalite įrašyti prezidento Hu Jintao vardo ir taip pat negalite įrašyti Čongkingo miesto pavadinimo ir dar visai neseniai negalėjote į paiešką įvesti svarbiausių lyderių pavardžių. Taigi kinai yra labai įgudę žodžių žaismuose, alternatyviuose dalykų pavadinimuose ir netgi memuose. Jie netgi naudoja savus pavadinimus pasaulį keičiančiai kovai tarp „žolės-dumblo arklio“ ir „upinio krabo“ įvardinti. Žolės-dumblo arklys yra caoníma, tai slapyvardis reiškiantis „motinpisį“ kaip save patys vadina Kinijos interneto vartotojai. Upinis krabas yra héxiè – harmonizacijos, cenzūros slapyvardis. Taigi tai yra savotiška caonima prieš hexie kova, tai labai šaunu. Taigi, kuomet įvyksta kokie labai politiniai, jaudinantys įvykiai, jūs galite pastebėti Weibo tinkle, kad įvyko kita keista istorija. Atsirado keistos frazės ir žodžiai – net jeigu turėtumėt kinų kalbos daktaro laipsnį, jūs jų nesuprastumėt.

Bet jūs negalite žengti toliau šių ribų, ne, nes kuomet buvo įkurta kinų siena Weibo, buvo praėjęs lygiai vienas mėnuo nuo oficialaus Twitter.com blokavimo. Tai reiškia – nuo pat pradžios Weibo įtikino Kinijos valdžią, kad mes netapsime kokio nors pavojaus režimui arena. Pavyzdžiui, viskas, ką norite parašyti, tarkim „susitikime“, „susimatyti“ arba „pasivaikščioti“, yra automatiškai įrašoma ir duomenys raportuojami užklausai, kad būtų vykdomas tolimesnis tyrimas. Net jeigu nori kokio susibūrimo, iki kol ten atvyksti, policija jau tavęs laukia. Kodėl? Nes jie turi duomenis. Jie turi viską savo rankose. Taigi jie gali naudoti romano „1984“ scenarijų atitinkantį disidentų duomenų išgavimą. Taigi griežtos priemonės yra labai rimtos. Bet aš noriu paminėti labai juokingą dalyką katės-pelės procese. Katė yra cenzūra, bet Kinijoje yra ne tik viena katė, bet egzistuoja vietinės katės. Centrinė katė ir vietinės katės.

Žinot, serveris nėra vietinių kačių rankose, taigi kuomet interneto vartotojai kritikuoja vietinę valdžią, vietinė valdžia neturi prieigos prie duomenų Pekine. Be centrinių kačių papirkimo, jie nieko negali padaryti. Taigi šiuos tris metus, per šiuos tris paskutinius metus, socialiniai mikrobloginimo judėjimai išties pakeitė vietinę valdžią, ji tapo vis skaidresnė, nes jie negali pasiekti duomenų. Serveris yra Pekine. Grįžtant prie istorijos apie traukinių avariją, galbūt kyla klausimas, ne kodėl pasirodė 10 milijonų kritikuojančių žinučių per 5 dienas, bet kodėl Kinijos centrinė valdžia leido penkių dienų trukmės interneto laisvę. Tai niekuomet anksčiau nebuvo įvykę. Ir priežastis yra labai paprasta – net aukščiausiems lyderiams šis vyrukas, ši atskira karalystė, buvo įgrisę. Taigi jie norėjo pasiteisinimo – viešoji nuomonė yra labai geras pasiteisinimas jį nubausti.

Bet taip pat paminėtinas nesenas Bo Xilai atvejis, labai didelės naujienos, jis yra vietinis kunigaikštukas. Bet nuo šių metų vasario iki balandžio Weibo išties tapo paskalų turgumi. Galima buvo sakyti bet kokius pokštus apie šiuos kunigaikštukus, viską! Beveik lyg gyventum Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bet jeigu išdrįstum „pertwittinti“ ar paminėti apie Pekino netikrą perversmą, tikrai būtum areštuotas. Taigi šio tipo laisvė yra tikslinis ir konkretus langas.

Taigi Kinijoje cenzūra yra normalus reiškinys. Kinijoje galima patirti, kad būtent laisvė yra neįprastas, keistas reiškinys. Kažkas už jos slepiasi. Kadangi jis buvo labai populiarus kairiųjų lyderis, taigi centrinė valdžia panoro juo atsikratyt. Taigi Weibo, 300 milijonų gyventojų viešoji erdvė, tapo labai geru, patogiu politinės kovos įrankiu.

Ši technologija yra labai nauja, bet techniškai labai sena. Ji buvo išpopuliarinta Pirmininko Mao, Mao Dzedungo, kadangi jis mobilizavo milijonus Kinijos žmonių Kultūrinės Revoliucijos metu, kad įveiktų kiekvieną vietinę valdžią. Tai labai paprastas metodas, nes Kinijos centrinei valdžiai net nereikia kontroliuoti viešosios nuomonės. Jie tik suteikia visuomenei nišinį langą, kurio rėmuose nebūtų cenzūruojami žmonės. Necenzūravimas Kinijoje tapo politiniu įrankiu.

Socialinė žiniasklaida pakeitė kinų mentalitetą. Vis daugiau ir daugiau kinų nusiteikę priimti kalbos laisvę ir žmogaus teises kaip jų prigimtines teises, o ne kažkokią importuotą amerikietišką privilegiją. Bet taip pat tai davė kinams nacionalinę žmonių viešą erdvę, tai kaip pasirengimas jų pilietiškumui, pasiruošimas ateities demokratijai. Bet tai taip pat nepakeitė Kinijos politinės sistemos, o taip pat Kinijos centrinė valdžia panaudojo šią centralizuotą serverių struktūrą, kad sustiprintų savo galią atremiant vietines valdžias ir kitas grupuotes.

Taigi, kokia ateitis mūsų laukia? Galų gale mes esame pelė. Kad ir kokia bus ateitis, bet bus kovojama prieš pelę. Tai vyksta ne tik Kinijoje, bet net ir Jungtinėse Valstijose egzistuoja labai mažos, mielos, bet blogos katės.

SOPA, PIPA, ACTA, TPP ir ITU – taip pat kaip Facebook ir Google, jos teigia, kad jos yra pelės draugai, bet kartais matom jas vaikštant į pasimatymus su katėmis. Taigi mano baigiamasis žodis yra labai paprastas. Mes, kinai, kaunamės dėl savo laisvės, jūs tik žiūrėkit savo pačių blogųjų kačių. Neleiskit joms susibičiuliauti su Kinijos katėmis. Tik tokiu būdu mes ateityje pasieksime pelės svajones – galimybę naudotis socialiniais tinklais bet kuriuo metu, bet kur, be jokios baimės.

Šaltinis: