Prieš didžiąsias šventes JAV Kongrese buvo pradėtas svarstyti įstatymas, visame pasaulyje žinomas kaip SOPA (Stop Online Piracy Act). Pagal šį įstatymą, JAV įpareigos domenų teikėjus nustoti teikti paslaugas svetainėms, įtariamoms autorinių teisių pažeidimu.

Tuomet tokią svetainę eitų pasiekti tik per IP adresą, kitaip tariant, tai kas vakar buvo „www.webpage.com“, kitą dieną taptų „192.85.332.18“. Nors SOPA šalininkai tikisi, kad priėmus įstatymą bus lengviau kovoti su nelegaliai kopijuojamais autoriniais kūriniais, įstatymas sulaukė itin didelės interneto bendruomenės ir didžiųjų įmonių kritikos. Anot jų, dėl filmų ir muzikos industrijos kovos su piratavimu buvo pasikėsinta į pamatinius interneto dėsnius. Itin didelį susirūpinimą kelia tai, kad priėmus SOPA, nereiktų laukti teismo sprendimo – autoriui užtektų pasiųsti laišką domeno teikėjui, ir svetainės veikla būtų sustabdyta. Įstatymo svarstymas bus atnaujintas sausio mėnesį, o nuo jo priėmimo gali priklausyti interneto ateitis. Apie šio įstatymo taikymą ir galimas problemas šnekėjome su tinklaraštininku ir VU Komunikacijos fakulteto dėstytoju Džiugu Paršoniu.

Ko yra siekiama SOPA įstatymu?

Jo tikslas yra kova su prekių klastotojais ir intelektinės nuosavybės pažeidėjais už JAV ribų, kur jie labai dažnai yra nepasiekiami. Pagrindinis šito įstatymo tikslas yra tai, kad dalį atsakomybės prisiima domenų vardų administratoriai, ir jie privalo gavę pretenziją blokuoti tas svetaines (platinančias piratinį turinį – aut. pastaba). Panašūs dalykai buvo ir ankstesniuose įstatymuose, netgi galiojančiuose, bet teisinės procedūros užtrunka, ir yra ganėtinai sudėtingos, žiūrint iš įrašų studijų pozicijos, todėl naujajame projekte procedūra yra labai supaprastinta: užtenka paprasčiausio laiško.

Kam šis įstatymas duotų daugiausia naudos?

Aš manyčiau, kad niekam (juokiasi). Tiesiog dėl to, kad jei mes ribojam vardą (domeną – aut. pastaba), mes neribojam pačios prieigos. Nes vardas yra tiesiog palengvintas variantas adreso, kurį naudojame. Vadinasi, jei mes neblokuojam per interneto paslaugų tiekėjus prieigos prie IP adresų, tai nedaug ką išlošiam. Nes vietoje vardo tiesiog įrašysim skaičių, galbūt netgi atsiras programinė įranga, kuri tinklapio nepasiekusi vardu, konvertuos jį į skaičių ir mėgins pasiekti automatiškai. Bet ką įstatymas gali padaryti, tai kad gali nukentėti niekuo dėtos svetainės arba svetainės, kurių nauda yra daug didesnė už pažeidimus. Pavyzdžiui svetainės „Youtube“, „Wordpress“, „Reddit“, kuriose koks nors žmogus gali neatsakingai pasižiūrėjęs ar nesupratęs taisyklių įdėti netinkamą nuotrauką. Dėl to būtų galima blokuoti pavyzdžiui „Wordpress“, kuri talpina milijonus tinklaraščių. Tai yra nelogiška, tačiau įstatymas tai leidžia, reiškia taip gali atsitikti. Galima netgi piktnaudžiauti, tai gali padaryti nebūtinai įrašų industrija, gali šiaip kokie nors kenkėjai.

Tai galėtų tapti sąskaitų suvedinėjimo įrankiu?

Kodėl gi ne, gali būti. Gali būti interesas, o gali būti tiesiog piktas pokštas: „pažiūrėkit, aš sustabdžiau tą ir tą“. Visur pasitaiko neskrupulingų teisininkų, kurie sugalvoja tokiu būdu ištraukti pinigėlį iš interneto kompanijų ir taip toliau. Tai yra tiesiog labai pavojingas įstatymas, dėl jame numatytų veiklos priemonių. Žinoma, yra žmonių, kurie mano, kad ir dabartinis intelektinės teisės traktavimas yra pernelyg griežtas, ir jis riboja „remix’ų“ (perdarytų muzikinių kūrinių – aut. pastaba) kultūrą, naujų kūrybinių srovių formavimąsi, netgi žmonių lavinimąsi. Dėl to, dėl ko nesugebame susitarti, pradedame ardyti pamatinius dalykus. Didžiausią pasipriešinimą SOPA sukėlė būtent dėl to, kad einama prieš infrastruktūrą. Galima tai palyginti su tuo, kad dėl nesusimokėjimo už šiltą ar šaltą vandenėlį kažkuriame Vilniaus rajone būtų galima gauti kirvius ir prieigą kapoti vandentiekio vamzdžių magistrales. Tai yra labai pavojingas dalykas.

Tokie tinklapiai kaip „Google“, „Wikipedia“ irgi prieštarauja šiam įstatymui. Tačiau juk jie neplatina nelegalaus turinio ir neturėtų baimintis?

Dauguma „Google“ paslaugų, „Wikipedia“, leidžia žmonėms redaguoti turinį, vadinasi jie negali būti apdrausti nuo tokių dalykų. „Youtube“, „Tumblr“, „Facebook“, yra gausybė vietų, į kurias mes patys galime įkelti turinį ir pažeisti šitą įstatymą. Tiksliau ne galime, o pažeisime jį, praktiškai kasdien. Kaip į tai bus žiūrima, jau kitas dalykas. Jeigu precendentą sukurs JAV, panašūs įstatymai bus priimti kitose šalyse, su kitomis baudomis ir kitaip taikomi. Gali paėmęs pavyzdį koks nors režimas kiek kitaip panaudoti tą įstatymą. Pradėti tokį procesą reiškia labai rimtai pradėti ardyti internetą.

Ar Lietuvos vartotojai pajustų SOPA poveikį?

Aš manau, kad netiesiogiai vis tiek pajus. Nemanau, kad užblokuos prieigą prie mūsų svetainių, nes amerikiečiai jomis nelabai naudojasi, išskyrus tam tikrą emigrantų dalį. Bet pajus netiesiogiai, nes JAV ne tik diktuoja madas ir technologijas, jos diktuoja ir naudojamas taisykles. Nors mes labai mėgstam pabrėžti, kad internetas yra pasaulinis tinklas, savotiškai neutralus, vis dėl to visi svertai yra JAV kompanijų ir vyriausybės rankose. Netiesiogiai, žinoma, tačiau bet kuriuo atveju JAV įstatyminė bazė turi labai didelę įtaką. To savotiškas atgarsis yra neseniai priimtas įstatymas Ispanijoje, kur, galima sakyti, kad SOPA jau realizuota.

Ispanija neturėjo įstatyminės bazės, kuri numatytų atsakomybę už intelektinės teisės pažeidimus internete, dėl to, kaip kad atskleidė „Wikileaks“, ji buvo spaudžiama JAV, grasinant prekybos sankcijomis, priimti tokius įstatymus. Kuo labiau griežtės ir kuo neracionalesni bus priimami įstatymai, kitose šalyse tokių perlenkimų gali dar labiau padaugėti. Kokia nors šalis, na, aš čia pusiau juokais sakau, gali susigalvoti, kad internetas yra uždraustas visiems, išskyrus tuos, kurie išlaiko tam tikrą egzaminą. Žinoma, SOPA yra tik vienas žingsnis, nes ir iki to buvo įstatymų, ir po to bus. Įdomi ši teisinė iniciatyva yra ne dėl savo pačios turinio, kiek dėl pasipriešinimo jai. Aš pirmą kartą matau tokį masinį, išeinantį iš siaurų technologijų specialistų rato ribų pasipriešinimą. Matyt, visuomenė įgyja brandą, daugiau mažiau pradeda suprasti, kad internetas nėra vien tas paveikslėlis, kad už jo dar yra labai daug klausimų, kuriuos reikia spręsti kartu.

Tarkim, kad dėl JAV gauto skundo būtų sustabdyta Prancūzijos vartotojams skirto tinklapio veikla. Ar tai neperaugtų į tarptautinį konfliktą?

Yra tas momentas, ir mes matome, kad kai kurie JAV politikai spaudžia įvairias Europos šalis. Aišku, kyla klausimas, kiek toks „rankų sukinėjimas“ yra gražus ar etiškas, ne veltui tie dalykai neviešinami. Nors Europos Sąjunga šiuo atžvilgiu nėra vieninga, taip jau yra sutarta, kad intelektinės nuosavybės reikalai kiekvienoje šalyje yra reguliuojami atskirai, dėl to kai kuriose šalyse egzistuoja tam tikri mokesčiai, kitose neegzistuoja. Pavyzdžiui, Prancūzijoje priimtas įstatymas, pagal kurį už tris pažeidimus vartotojui gali būti atjungtas internetas, nors kaip supratau, dar niekam jo neatjungė. Bet tokie įstatymai yra Damoklo kardai. Jie neveikia, niekas jų nevykdo, arba jeigu pradeda vykdyti, paaiškėja, kad daugiausia pažeidimų turi Prezidentūra. Suprantama, kad jie nevykdomi, bet įstatymų bazė yra ir jei gyveni teisinėj valstybėj negali suprasti, kodėl taip yra. Kodėl egzistuoja beprasmiai arba grėsmingi įstatymai, ir kartu skatinamas toks savotiškas įstatymų nevykdymo požiūris? Jei mes būtume sąžiningi su savimi pačiais ir kurtume tik tokius įstatymus, kurių ketiname laikytis, tai didelės dalies jų neliktų. Bet mes nesame sąžiningi su savo teisine baze ir tai yra didelė visuomenės problema.

Džiugą Paršonį kalbino Aurimas Abišala

Šaltinis: